LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS. Erika Melko SUDĖTINIŲ SAKINIŲ STRUKTŪRA XIX AMŽIAUS PABAIGOS PERIODIKOJE. Magistro darbas

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS FAKULTETAS LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA Erika Melko SUDĖTINIŲ SAKINIŲ STRUKTŪRA XIX AMŽIAUS PABAIGOS PERIODIKOJE Magistro darbas Darbo vadovė doc. dr. Laimutė Bučienė Vilnius, 2015

Aš,..., patvirtinu, kad mano magistro darbas... yra originalus, mano parašytas. Patvirtinu, kad visi moksliniai šaltiniai, kitų studentų rašto darbai naudoti su nuorodomis. Žinau, kad plagijavimas šiurkščiausias akademinės etikos pažeidimas tai svetimo darbo arba jo dalies pasisavinimas ir paskelbimas savo vardu. Esu informuotas, -a, kad, paaiškėjus melui, baigiamojo bakalauro darbo įvertinimas bus anuliuotas. Sutinku, kad mano magistro darbo elektroninė versija būtų dedama į universiteto elektroninę bazę ir su slaptažodžiu būtų prieinama fakulteto dėstytojams. Vardas, pavardė Parašas Data 2

Turinys ĮVADAS...6 1. SUDĖTINIŲ SAKINIŲ SAMPRATA LINGVISTINĖJE LITERATŪROJE...10 2. PUBLICISTINIO STILIAUS YPATYBĖS...24 3. SUDĖTINIŲ SAKINIŲ TIPOLOGIJA XIX AMŽIAUS PABAIGOS PERIODIKOJE...27 3.1. Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai...28 3.1.1. Vieno šalutinio dėmens prijungiamieji sakiniai...29 3.1.1.1. Veiksnio šalutiniai sakiniai...30 3.1.1.2. Tarinio šalutiniai sakiniai...32 3.1.1.3. Papildinio šalutiniai sakiniai...33 3.1.1.4. Pažyminio šalutiniai sakiniai...36 3.1.1.5. Laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai...38 3.1.1.6. Vietos aplinkybės šalutiniai sakiniai...40 3.1.1.7. Būdo aplinkybės šalutiniai sakiniai...41 3.1.1.8. Priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai...43 3.1.1.9. Tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai...46 3.1.1.10. Sąlygos aplinkybės šalutiniai sakiniai...48 3.1.1.11. Nuolaidos aplinkybės šalutiniai sakiniai...50 3.1.2. Kelių šalutinių dėmenų prijungiamieji sakiniai...52 3.1.2.1. Lygiagretusis prijungimas...53 3.1.2.1.1. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys...53 3.1.2.1.2. Nevienarūšiai šalutiniai dėmenys...56 3.1.2.2. Laipsniškas prijungimas...58 3.1.2.3. Kombinuotas prijungimas...61 3.2. Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai...66 3.2.1. Sujungiamieji sakiniai su dviem dėmenimis...66 3.2.1.1. Gretinamasis ir priešinamasis sujungimas...67 3.2.1.1.1. Sakiniai su jungtuku o...67 3.2.1.1.1.1. Gretinamoji reikšmė...68 3.2.1.1.1.2. Priežasties reikšmė...69 3.2.1.1.1.3. Neatitikimo reikšmė...69 3.2.1.1.2. Sakiniai su jungtuku bet...70 3.2.1.1.2.1. Priešinamoji reikšmė...70 3

3.2.1.1.2.2. Nuolaidos reikšmė...71 3.2.1.2. Premiamasis sujungimas...72 3.2.2. Daugiadėmeniai sujungiamieji sakiniai...72 3.3. Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai...74 3.3.1. Atvierieji bejungtukiai sakiniai...75 3.3.1.1. Sudedamieji santykiai...75 3.3.1.2. Gretinamieji santykiai...76 3.3.2. Uždarieji bejungtukiai sakiniai...77 3.3.2.1. Bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka netiesioginio prijungimo sakinius...77 3.3.2.1.1. Priežasties santykiai...77 3.3.2.1.2. Sąlygos santykiai...78 3.3.2.2. Bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka tiesioginio prijungimo sakinius...79 3.3.2.2.1. Aiškinamieji santykiai...79 3.4. Sudėtiniai mišrieji sakiniai...79 3.4.1. Elementarios sandaros mišrieji sakiniai...80 3.4.1.1.1. Savarankiškas predikatinis dėmuo ir dėmenų grupė...81 3.4.1.1.2. Dėmenų grupė ir savarankiškas predikatinis dėmuo...84 3.4.1.2. Elementarios sandaros mišrieji sakiniai su vyraujančiu sujungiamuoju ryšiu...88 3.4.1.2.1. Savarankiškas predikatinis dėmuo ir dėmenų grupė...88 3.4.1.2.2. Dėmenų grupė ir savarankiškas predikatinis dėmuo...91 3.4.1.3. Elementarios sandaros mišrieji sakiniai be vyraujančio ryšio...94 3.4.2. Sudėtingesnės sandaros mišrieji sakiniai...95 3.4.2.1. Sudėtingesnės sandaros mišrieji sakiniai su vyraujančiu bejungtukiu ryšiu...95 3.4.2.1.1. Prijungimas dėmenų grupėse...96 3.4.2.1.2. Prijungimas ir sujungimas dėmenų grupėse...98 3.4.2.1.3. Prijungimas ir bejungtukis ryšys dėmenų grupėse...99 3.4.2.1.4. Sujungimas ir bejungtukis ryšys dėmenų grupėse...100 3.4.2.2. Sudėtingesnės sandaros mišrieji sakiniai su vyraujančiu sujungiamuoju ryšiu...102 3.4.2.2.1. Prijungimas dėmenų grupėse...102 3.4.2.2.2. Prijungimas ir sujungimas dėmenų grupėse...106 3.4.2.2.3. Prijungimas ir bejungtukis ryšys dėmenų grupėse...107 3.4.2.2.4. Bejungtukis ryšys dėmenų grupėse...107 3.4.3. Sudėtingos sandaros mišrieji sakiniai...109 3.4.3.1. Predikatinis dėmuo ir dėmenų grupė su žemesnio rango dėmenų grupe...109 3.4.3.2. Dvi dėmenų grupės su žemesnio rango dėmenų grupe...110 4

3.4.3.3. Sudėtingos sandaros sakiniai be vyraujančio ryšio...115 IŠVADOS...120 LITERATŪRA...124 ŠALTINIAI...128 SANTRAUKA...129 SUMMARY...130 PRIEDAS...Error! Bookmark not defined. 5

ĮVADAS Šio darbo tema yra sudėtinių sakinių struktūra XIX amžiaus pabaigos periodikoje. Darbe bus aptarta įvairių kalbininkų darbuose pateikta sudėtinių sakinių samprata ir klasifikacija. Taip pat išrinkti, suklasifikuoti ir išnagrinėti sudėtiniai sakiniai iš XIX amžiaus pabaigos periodikos leidinių. Surinkti sakiniai suklasifikuoti pagal pasirinktą klasifikacijos modelį. Ši tema yra aktuali, nes sudėtiniai sakiniai XIX a. pab. periodikoje nėra anksčiau tyrinėti. XVI XVII a. raštų kalbos tyrimų atliko J. Palionis, V. Ambrazas, A. Judžentis, J. Pajėdienė. V. Drotvinas teigia, kad neturime specialių literatūrinės kalbos studijų iš XVIII a. laikotarpio, o XIX a. lietuvių raštija kalbos istorijos požiūriu dar nepakankamai ištyrinėta (Drotvinas, 1972, 77). Todėl yra svarbu ištirti XIX a. pab. periodikoje vartotų sudėtinių sakinių savitumą ir palyginti jų struktūrą ir vartoseną su dabartine kalba bei senaisiais raštais. Darbo objektas sudėtiniai sakiniai XIX a. pab. periodikoje. Darbo tikslas. Šiame darbe siekiama dviejų tikslų: 1) ištirti ir aprašyti sudėtinių sakinių struktūrą ir vartojimo ypatybes XIX a. pab. periodikoje; 2) palyginti XIX a. pab. vartotų sudėtinių sakinių modelių ypatybes su XVI XVII a. raštais ir dabartine bendrine kalba. Darbo uždaviniai: 1) apžvelgti įvairių kalbininkų pateiktą sudėtinio sakinio sampratą ir klasifikaciją; 2) išrinkti ir suklasifikuoti sudėtinius sakinius iš XIX a. pab. periodikos; 3) nubraižyti sudėtinių sakinių struktūros schemas; 4) atskleisti XIX a. pab. periodikoje vartotų tipiškiausių sudėtinių sakinių sandarą ir specifiką; 5) palyginti XIX a. pab. periodikos sudėtinių sakinių vartojimo polinkius su XVI XVII a. raštų tyrimais ir dabartine bendrine kalba; 6) nurodyti sudėtinių sakinių vartojimo statistinius duomenis. Darbo medžiaga, kaip jau minėta, rinkta iš XIX a. pab. periodikos, naudojantis integralios virtualios sistemos duomenų banko ( www.epaveldas.lt) duomenimis. Ten pateikta medžiaga yra autentiška, periodiniai leidiniai nuskaityti ir paskelbti viešojoje erdvėje. Todėl tiriamoje medžiagoje išlaikyta autentiška sintaksė, žodynas, rašyba, kuri skirtingų metų skirtinguose leidiniuose labai įvairuoja. Atskiruose to meto leidiniuose rašyba yra nesuvienodinta. Viename konkrečiame leidinyje paprastai laikomasi tų pačių rašybos principų, tačiau skirtingų metų skirtinguose numeriuose ir skirtinguose leidiniuose rašyba labai skirtinga. Laikraščius redagavo ir steigė ano meto žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai mokslininkas Jonas Basanavičius, publicistas Martynas Jankus, rašytojas ir kunigas Juozas 6

Tumas-Vaižgantas, visuomenės veikėjas Kristupas Voska, poetas, kritikas Vincas Kudirka ir kiti. Prie daugelio straipsnių pasirašyta Rėdystė, prie kai kurių straipsnių iš viso nėra jokio pasirašymo. Tačiau yra straipsnių, kuriuose nurodyti autoriai. Tėvynės sarge po straipsniu nurodytas Leono Popiežiaus XIII vardas. Lietuvos apžvalgoje Jurgio Szermunelio vardas. Kai kuriuose leidiniuose po straipsniais pasirašoma inicialais. Lietuvos darbininkas buvo rašytas lenkų kalba, o vėliau buvo išverstas į lietuvių kalbą (Garliauskas, 2011). 1883 m. Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, pasirodė pirmasis Didžiajai Lietuvai skirto periodinio leidinio Aušra numeris. Tai buvo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys lotynišku raidynu. Labai svarbus lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje ir periodinės spaudos istorijoje buvo literatūros, politikos ir mokslo laikraštis Varpas, pasirodęs 1889 m. Varpas buvo skirtas lietuvių inteligentijai. Juo buvo siekiama aktyviai propaguoti lietuvybės, tautinės vienybės ir lietuvių tautinių interesų idėjas. 1896 m. Tilžėje pradėtas leisti periodinis leidinys Tėvynės Sargas. Šio žurnalo pirmąjį numerį parengė kunigas J. Tumas-Vaižgantas, pats sugalvojęs šio leidinio pavadinimą. Čia tautiškumas buvo siejamas su religija ir tikėjimo dalykai laikomi svarbiausiais buvo siekiama, kad Bažnyčia taptų tvirta lietuvybės atrama. 1896 m. Mažojoje Lietuvoje pradėjo eiti įvairūs socialdemokratų periodiniai leidiniai, tarp jų ir Lietuvos darbininkas. 1890 m. pasirodė varpininkų periodinis leidinys pavadinimu Ūkininkas. Pagrindinė tematika ir idėjos buvo artimos žurnalui Varpas. Tačiau publikacijų pobūdis skyrėsi nuo Varpo publikacijų. Žurnale Ūkininkas buvo spausdinami ne tokie griežti pasisakymai prieš caro valdžią ir valdininkus, politiniai straipsniai buvo panašūs į trumpas pastabas, visi rašiniai orientuoti į nelabai išprususį, eilinį kaimo žmogų. Taip pat 1890 m. Tilžėje pradėjo eiti pirmasis lietuvių tautinis katalikiškas periodinis leidinys Žemaičių ir Lietuvos apžvalga. Iš pradžių ėjo nereguliariai, vėliau du kartus per mėnesį. Leidinį redagavo ir jame bendradarbiavo daugiausiai kunigai. Dažniausiai jame buvo nagrinėjamos tikėjimo, konfliktų su caro valdžia temos, vaikų mokymo, auklėjimo problemos, kviesta priešintis priespaudai ir kovoti už nacionalinį atgimimą (Urbonas, 2012, 45, 46, 47, 50). Aušros leidėjai rašomosios kalbos pagrindu pasirinko pietinių vakarų aukštaičių tarmę, nors tam tikrų tarminių svyravimų pastebima ir čia (Jonikas, 1952, 168). Varpo redaktoriai buvo kilę daugiausiai iš vakarų aukštaičių tarmės ploto. Varpo kūrėjai laikėsi Frydricho Kuršaičio Gramatikos (1876) standartų (Venckienė, 2006, 10). Labai svarbus laikraščių leidybai buvo J. Jablonskis. Jis kalbinius straipsnius ir recenzijas Varpe pradėjo skelbti 1892 metais, o 1893 metais buvo paskirtas kvalifikuoti Varpo raštus. Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos leidėjai beveik visi buvo žemaičiai. Savo laikraščio kalbos pagrindu jie taip pat rinkosi pietinių vakarų aukštaičių tarmę. J. Venckienė teigia, kad pietinių vakarų aukštaičių tarme rėmėsi ir Kazimieras Jaunius. Jo paskaitų klausė Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgos ir Tėvynės Sargo leidėjai. Tad 7

katalikiškųjų laikraščių leidėjams greičiausiai sektinas turėjo būti K. Jauniaus Kalbamokslis (Venckienė, 2006, 11). Tėvynės Sargo redaktoriui Tumėnui Varpo rašyba atrodė pagrįstesnė ir netgi sektina. Taigi Tėvynės Sargo aplinkoje buvo diskutuojama apie Varpo kalbos racionalumą, todėl tikėtina jo įtaka (Venckienė, 2006, 12). Pasauliečių Varpe kuriamas standartas stiprėjo ir darė įtaką katalikiškajai periodikai. Varpo kalba dvasininkams atrodė pagrįstesnė, nes jį leido vakarų aukštaičiai, geriau pažįstantys rašomajai kalbai pasirinktą tarmę (Venckienė, 2006, 38). Medžiaga buvo rinkta iš šių leidinių: Auszra, 1883 Nr. 1; Lietuviszkas darbininkas, 1894 Nr. 1; Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1; 1898 Nr. 2; 1899, Nr. 3; Nauja Auszra, 1892 Nr. 1; Tevynes sargas, 1896, Nr. 1; 1896, Nr. 5; 1897, Nr. 1; 1897, Nr. 8; Ukinįkas, 1890, Nr. 1; 1894, Nr. 3; 1895, Nr. 23; Ukininkas, 1897, Nr. 8; Varpas, 1889, Nr. 1; 1889, Nr. 2; 1890, Nr. 1; 1898, Nr. 3; Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15; 1892, Nr. 19. Iš viso surinkta ir suklasifikuota 520 sudėtinių sakinių. Atsitiktine tvarka buvo pasirinktas periodinis leidinys ir iš vientiso teksto nuosekliai išrinkti visi sudėtiniai sakiniai. Tiesioginė kalba neįtraukta. Šiame darbe išrinkti sudėtiniai sakiniai yra klasifikuojami remiantis skirtingais klasifikaciniais modeliais. Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai klasifikuojami pagal V. Sirtauto ir Č. Grendos pateiktą klasifikaciją. Sudėtiniai sujungiamieji ir bejungtukiai sakiniai pagal DLKG pateiktą klasifikacijos modelį. Sudėtiniai mišrieji sakiniai sugrupuoti struktūros požiūriu nuo elementarios struktūros iki sudėtingos struktūros sakinių. Tyrimo metodika. Šiame darbe naudojami aprašomasis analitinis, lyginamasis ir kiekybinis metodai. Aprašomasis analitinis metodas taikomas aprašant ir analizuojant empirinę medžiagą. Lyginamasis metodas taikomas pateikiant ir lyginant įvairių kalbininkų pateiktas sudėtinių sakinių klasifikacijas, taip pat gretinant XIX a. pab. periodikos sudėtinių sakinių vartojimo ypatybes su dabartine bendrine ir XVI bei XVII a. raštų kalba. Kiekybinis metodas taikomas apskaičiuojant, kiek ir kokių sakinių yra XIX a. pab. pasirinktų periodikos leidinių tekstuose. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, trys dėstymo dalys, išvados, literatūros sąrašas, šaltiniai ir priedai. Įvade nurodoma darbo tema, objektas, darbo tikslas ir uždaviniai, nurodomi naudoti šaltiniai, aptariama darbo metodika. Pirmojoje dėstomoje dalyje pateikiama sudėtinių sakinių samprata, pateikta įvairių kalbininkų darbuose. Antrojoje dėstomoje dalyje aprašomos publicistinio stiliaus ypatybės. Trečiąją dėstomą dalį sudaro XIX a. pab. periodikos 8

sudėtinių sakinių analizė. Šį skyrių sudaro 4 smulkesni skyriai, t. y. prijungiamųjų, sujungiamųjų, bejungtukių ir mišriųjų sakinių nagrinėjimas, šie skyriai skirstomi dar išsamiau. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, kurios grupuojamos pagal dėstomoje darbo dalyje esančius skyrius. Taip pat pateikiamas naudotos literatūros sąrašas, šaltiniai ir priedai. Schemų vaizdavimo grafiniai ženklai: sujungimo ryšys, bejungtukis ryšys, prijungimo ryšys, dėmenų grupė, atskiras savarankiškas predikatinis dėmuo, pagrindinis predikatinis dėmuo 1, šalutinis dėmuo 2, / predikatinio dėmens riba, // vyraujančio ryšio vieta. 1 Nežbaigtoji pagrindinio predikatinio dėmens linija yra ten, kur prijungiamas šalutinis dėmuo. 2 Neužbaigtoji šalutinio dėmens linija yra, jei dėmuo nesibaigė, t. y. jei į jį yra įsiterpęs kitas dėmuo. 9

1. SUDĖTINIŲ SAKINIŲ SAMPRATA LINGVISTINĖJE LITERATŪROJE Apžvelgus dabartinės lietuvių kalbos sintaksės ypatybes iš istorinės perspektyvos, Vytauto Ambrazo teigimu, naujų sakinių tipų lietuvių kalboje per pastaruosius dešimtmečius neatsirado. Dabartinė kalba grindžiama tais pačiais modeliais, kurie nuo seno būdingi liaudies kalbai. Tai didelis J. Jablonskio, K. Būgos ir kitų kalbos puoselėtojų bei normintojų nuopelnas (Ambrazas, 1986, 66, 67). J. Jablonskis žymus lietuvių kalbininkas padėjo nemažai pastangų lietuvių kalbai norminti ir taisyti (Piročkinas, 197 8, 92). J. Jablonskis pateikė pirmą sisteminį lietuvių kalbos sintaksės aprašą ir detalesnę sudėtinių sakinių klasifikaciją (Vladarskienė, 2012, 62). Kalbininko teigimu, pasakymas, kuris sudėtas iš kelių vientisinių sakinių, vadinamas sudėtiniu sakiniu (Jablonskis, 1957, 531). Vėliau dauguma kalbininkų labai nenukryps nuo tokio sudėtinio sakinio apibrėžimo. Jonas Balkevičius nurodo, kad sudėtinis sakinys yra dviejų ar daugiau vientisinių sakinių junginys, kuris turinio ir intonacijos atžvilgiu sudaro vieną kalbinį vienetą (Balkevičius, 1963, 285). Taip pat sudėtinį sakinį apibrėžė Adelė Valeckienė (Valeckienė, 1998, 101). Lietuvių kalbos gramatikos III tome (toliau LKG III) nepateikiama jokio sudėtinio sakinio apibrėžimo (LKG III, 1976, 719). Vytautas Sirtautas ir Česys Grenda sudėtinį sakinį apibrėžė kaip vienetą, kuris yra didesnis už vientisinį sakinį ir kurį sudaro du ar daugiau predikatinių centrų (Sirtautas, Grenda, 1988, 142). Kiek tikslesnį apibrėžimą pateikia Vitas Labutis. Kalbininkas teigia, kad sudėtinis sakinys sudaromas iš dviejų ar kelių predikatinių struktūrų ir yra sudėtingas komunikacijos vienetas, kuris praneša apie dvi ar kelias situacijas ir jų ryšį (Labutis, 1998, 145). Panašų apibrėžimą pateikia ir Dabartinė lietuvių kalbos gramatika (toliau DLKG). Čia nurodoma, kad sudėtinis sakinys turi du ar kelis sintaksinius centrus ir susideda iš dėmenų, savo sandara artimų vientisiniams sakiniams (DLKG, 2005, 658). Jonas Jablonskis sudėtiniame sakinyje skiria 1) sakinių prijungimą; 2) sakinių sujungimą; 3) sakinių sutapimą; 4) sakinių interpimą (Jablonskis, 1957, 531). Sudėtinių sakinių skirstymas, kurį J. Jablonskis yra davęs dar Rygiškių Jono Lietuvjų kalbos sintaksėje, parašytoje 1911 m., yra labai reikšmingas. Arnoldas Piročkinas pažymi, kad vėliau išėjusių lietuvių kalbos sintaksinių veikalų autoriai pasekė J. Jablonskio sudėtinių sakinių (ypač sujungiamųjų) klasifikavimu (Piročkinas, 1963, 16 17). A. Piročkinas priduria, kad tik M. Durys savo Lietuvių kalbos sintaksėje pamėgino atsisakyti J. Jablonskio tradicijos ir sintaksės dalykus aiškino remdamasis rusų kalbininko Aleksandro Peškovskio teiginiais (Piročkinas, 1963, 17). Rusų kalbininkas A. Peškovskis nurodo, kad sakinių sujungimas išreiškia lygiavertį dėmenų tarpusavio santykį, o prijungimas kai vienas iš dėmenų yra priklausomas nuo kito dėmens. (Пешковский, 1956, 462). A. Peškovskis atkreipia dėmesį į tai, kad svarbų vaidmenį atlieka 10

jungtukai svarbus ne tik jungtuko buvimas tarp dėmenų, bet ir tai, ar tas jungtukas yra susijęs su vienu iš dėmenų, ar susijęs su abiem dėmenimis. A. Peškovskis pažymi, kad prijungiamieji jungtukai labiau susiję su dėmeniu negu sujungiamieji, motyvuoja tuo, kad sujungiamieji jungtukai nekeičia sakinio prasmės, net jeigu pakinta jų vieta sakinyje, o prijungiamieji jungtukai, parašyti pagrindinio dėmens pradžioje, keičia visą sakinio prasmę, todėl dėmenys, kurie prasideda prijungiamuoju jungtuku, yra šalutiniai, o neturintys jungtuko pagrindiniai (Пешковский, 1956, 463 465). Be jungtukų ir jungiamųjų žodžių sakiniai dar gali būti jungiami jungiamąja pauze, kurios pagrindinis požymis yra intonacija (Пешковский, 1956, 470). Mykolas Durys, remdamasis A. Peškovskio tezėmis, teigia, kad yra trys sudėtinių sakinių jungimo būdai: 1) jungtukais; 2) jungtukiniais žodžiais; 3) jungiamąja pauze (Durys, 1927, 58). M. Durys nurodo, kad sudėtiniame posakyje gali būti pagrindinių ir šalutinių sakinių. Kalbininkas išskyrė sakinių sujungimą ir prijungimą (Durys, 1927, 61, 63). Taip pat M. Durys išskyrė bejungtukių sakinių rūšį tarp sudėtinio posakio narių gali ir nebūti jungtukų <...>, tokį sakinių jungimą vadiname jungimu be jungtukų (arba: nejungtukiniu jungimu) (Durys, 1927, 68). M. Durio klasifikacija skiriasi nuo J. Jablonskio klasifikacijos tuo, kad M. Durys išskyrė bejungtukių sakinių atskirą grupę nuo prijungiamųjų ir sujungiamųjų sakinių, o J. Jablonskis išskiria ne tik sakinių sujungimą ir prijungimą, bet sutapimą ir interpimą, o bejungtukius sakinius priskiria prie sujungiamųjų ir prijungiamųjų sakinių. Alfonso Kalniaus teigimu, gali būti skiriamos trys sudėtinio sakinio rūšys 1) prijungtiniai sakiniai; 2) sujungtinai sakiniai; 3) įterptiniai sakiniai (Kalnius, 1943, 52). Ši klasifikacija labai primena J. Jablonskio klasifikaciją ir ji nieko naujo nėra davusi sudėtinių sakinių klausimu (Piročkinas, 1963, 17). J. Balkevičius Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje sudėtinius sakinius skirsto į sudėtinius sujungiamuosius, kurie lygiateisiškai jungia į vieną kalbinį vienetą du ar daugiau sakinių; sudėtinius prijungiamuosius, kurie sudaromi ne koordinacijos, bet subordinacijos būdu toks sakinys susideda iš pagrindinio ir vieno ar kelių šalutinių bei paremiamuosius sakinius, kurie turi ir sujungimo, ir prijungimo požymių (Balkevičius, 1963, 285 286). J. Balkevičius neišskyrė atskiros bejungtukių sakinių grupės, kalbininkas sudėtinius sujungiamuosius sakinius skyrė į jungtukinius ir bejungtukius (Balkevičius, 1963, 287). LKG III sudėtiniai sakiniai skirstomi į sujungiamuosius, prijungiamuosius, bejungtukius ir mišriuosius sudėtinius sakinius (LKG III, 1976, 719 951). V. Sirtautas ir Č. Grenda sudėtinius sakinius skirsto į 1) jungtukinius ir 2) bejungtukius, o jungtukiniai į a) sujungiamuosius ir b) prijungiamuosius (Sirtautas, Grenda, 1988, 142). J. Jablonskis ir J. Balkevičius, skirtingai nei V. Sirtautas ir Č. Grenda bei LKG III, 11

neskyrė bejungtukių sakinių, vienus bejungtukius sakinius kalbininkai priskirdavo prie sujungiamųjų, kitus prie prijungiamųjų. Panašią sudėtinių sakinių klasifikaciją pateikia V. Labutis. Kalbininkas skiria dvi sudėtinių sakinių grupes: 1) į jungtukinius ir bejungtukius ir 2) į sujungiamuosius ir prijungiamuosius (Labutis, 1998, 147). Sintaksininko sudėtinių sakinių klasifikacijoje atsiranda naujovė daugiadėmenių sudėtinių sakinių grupė sakiniai, kuriuos sudaro ne mažiau kaip trys predikatiniai dėmenys. Daugiadėmeniai sakiniai gali būti skirstomi į prijungiamuosius, sujungiamuosius ir bejungtukius sakinius. (Labutis, 1998, 177). A. Valeckienė, kaip ir V. Sirtautas ir Č. Grenda bei V. Labutis, rūšiuoja sudėtinius sakinius į jungtukinius ir bejungtukius sakinius. Jungtukinius sakininius A. Valeckienė skirsto į sujungiamuosius ir prijungiamuosius sakinius (Valeckienė, 1998, 101 105). DLKG sudėtiniai sakiniai yra skirstomi į jungtukinius, bejungtukius ir mišriuosius sudėtinius sakinius. Jungtukiniai sakiniai pagal dėmenų sintaksinio ryšio tipą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius (DLKG, 2006, 658). Apžvelgus visas klasifikacijas, galima būtų teigti, kad sintaksės mokslo formavimosi pradžioje sudėtiniai sakiniai buvo skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Kiek vėliau pradėta skirstyti sudėtinius sakinius į jungtukinius ir bejungtukius. Savo ruožtu, jungtukiniai sakiniai, atsižvelgiant į dėmenų ryšį ir dėmenis jungiančius jungtukus, skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. LKG III, V. Labučio ir DLKG aprašuose yra išskiriami sudėtiniai mišrieji sakiniai, kuriuos sudaro daugiau nei du predikatiniai dėmenys, kurie tarpusavyje gali būti susieti prijungiamaisiais, sujungiamaisiais ir bejungtukiais ryšiais. Dabar apžvelgsime kiekvieną sudėtinių sakinių tipą atskirai ir kiek išsamiau. J. Jablonskis apibūdina sakinių prijungimą kaip nevienodų sakinių sudėjimą. Šalutinis sakinys prijungiamas prie kito sakinio, nuo kurio jis priklauso pagrindinio sakinio arba prie kito šalutinio sakinio, t. y. pirmojo laipsnio šalutinį prie pagrindinio, antrojo laipsnio šalutinį prie pirmojo laipsnio šalutinio ir t. t. (Jablonskis, 1957, 531). Prijungiamuosius sakinius J. Jablonskis skirsto į veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo ir siekimo) sakinius (Jablonskis, 1957, 490 530). M. Durio teigimu, sakinių prijungimas tai nevienodų sakinių sudėjimas: šalutinių su pagrindiniais, šalutinių su šalutiniais nevienodo laipsnio. Kiek kitaip nei J. Jablonskis M. Durys skirsto prijungiamuosius sakinius. Jo klasifikacijoje prijungiamųjų sakinių rūšiai nustatyti svarbūs jungtukai. Kalbininkas visus prijungiamuosius jungtukus reikšmės atžvilgiu skirsto į: 1) priežasties; 2) tikslo; 3) išeities; 4) paaiškinamuosius; 5) sąlygos; 6) nuolaidos; 7) lygstamuosius; 8) laiko ir 9) vietos jungtukus (Durys, 1927, 63 66). 12

A. Kalnius, kaip ir J. Jablonskis, prijungiamuosius sakinius skirsto pagal atitinkamas sakinio dalis į šalutinius tarinio, veiksnio, papildinio, pažyminio ir šalutinius aplinkybių sakinius (Kalnius, 1943, 52, 57). J. Balkevičius, kaip ir A. Kalnius, nurodo, kad prijungiamųjų sakinių šalutiniais dėmenimis galima išreikšti bet kurią sakinio dalį, todėl sudėtinių prijungiamųjų sakinių gali būti su veiksnio, tarinio, pažyminio, papildinio ir visų aplinkybių (vietos, laiko, būdo, priežasties) šalutiniais sakiniais (Balkevičius, 1963, 333). J. Balkevičius priežasties aplinkybės sakinius skirsto į veikiančios priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo aplinkybių šalutinius sakinius (Balkevičius, 1963, 362). Aprašydamas prijungiamojo sakinio sandarą, J. Balkevičius teigia, kad sudėtiniame sakinyje gali būti išsidėstę keli šalutiniai sakiniai, kurie pagrindinio ir žemesnio laipsnio šalutinio dėmens atžvilgiu gali būti vienarūšiai ir nevienarūšiai. Vienarūšiai šalutiniai sakiniai atstoja arba plačiau paaiškina tą pačią pagrindinio sakinio dalį ir dažniausiai tarpusavyje yra sujungti sudedamojo, priešpriešinio, skiriamojo arba paremiamojo sujungimo jungtukais (Balkevičius, 1963, 372). O nevienarūšiai šalutiniai sakiniai priklauso tam pačiam pagrindinio sakinio tariniui, tačiau atstoja arba plačiau paaiškina skirtingas pagrindinio sakinio dalis (Balkevičius, 1963, 375). J. Balkevičius mini laipsniškojo prijungimo sakinius, bet atskiros grupės neišskiria (Bal kevičius, 1963, 376). Taip pat kalbininkas išskiria vienarūšių pagrindinių sakinių grupę kai sudėtinį sakinį sudaro du ar keli vientisiniai sakiniai, kuriems priklauso bendras šalutinis sakinys (Balkevičius, 1963, 377). Prijungiamųjų sakinių skirstymą pagal sakinio dalis sukritikavo kalbininkas V. Ambrazas. Kalbininko nuomone, prijungiamieji sakiniai dažniausiai yra skirstomi pagal tai, kurią sakinio dalį atitinka šalutinis dėmuo ir kokį klausimą jam galima iškelti iš pagrindinio dėmens turinio. V. Ambrazas akcentuoja, kad toks skirstymas dažnai gerai parodo šalutinio dėmens, kuris priklauso nuo tam tikrų žodžių pagrindiniame dėmenyje, sintaksinę poziciją, tačiau tie šalutiniai dėmenys, kurie neturi tiesioginių atitikmenų tarp sakinio dalių, lieka nuošalyje. V. Ambrazas paaiškina, kad sakinio dalių modelis yra labai nepreciziškas ir, perkeltas į sudėtinio sakinio sintaksę, dažnai kelia daug painiavos ir subjektyvių įvairumų, nes skirstant pagal sakinio dalis dažniausiai remiamasi sakinio prasme, priklausančia nuo pavartotų žodžių leksinės reikšmės, konteksto ir kitų aplinkybių, kurių negalima tiksliai apibrėžti gramatikos terminais (Ambrazas, 1972, 23). Todėl tie patys sakiniai gali būti interpretuojami skirtingai. V. Ambrazas pažymi, kad prijungiamojo sakinio gramatinę formą lemia ne tik šalutinio, bet ir pagrindinio dėmens sandaros ypatybės (Ambrazas, 1972, 24, 25). V. Ambrazas nurodo, kad struktūrinė-semantinė prijungiamųjų sakinių klasifikacija, kuri yra paremta šalutinių dėmenų santykiu su prijungimo centru, plačiai praktikuojama rusų kalbos sintaksėje. Pagal ją visi prijungiamieji sakiniai yra skirstomi į vienanarius (neskaidomuosius), kurių šalutinis dėmuo 13

priklauso nuo tam tikrų pagrindinio dėmens žodžių, ir dvinarius (skaidomuosius), kurie yra skirstomi pagal jungtukų reikšmes (Ambrazas, 1972, 27, 28). V. Ambrazo teigimu, struktūrinėsemantinė klasifikacija leidžia daug geriau negu tradicinė aprašyti sudėtinių prijungiamųjų sakinių sandarą, todėl jos principais pravartu pasinaudoti ir lietuvių kalboje. Tačiau V. Ambrazas iškelia problemą skirti prijungiamuosius sakinius pagal šalutinio dėmens priklausymą ir nepriklausymą nuo kurio nors pagrindinio dėmens žodžio, visų pirma, trukdo atliepiamųjų žodžių fakultatyvumas, todėl prijungiamuosius sakinius patogiausia būtų skirstyti ir nagrinėti atsižvelgiant į jungiamųjų ir atliepiamųjų žodžių tarpusavio santykius, t. y. derinant formaliosios ir struktūrinės-semantinės klasifikacijos principus (Ambrazas, 1972, 28). Todėl pagal šalutinio dėmens ryšiui su prijungimo centru būdingas jungimo priemones galime skirti funkcinio ir semantinio prijungimo santykius tokia pati prijungiamųjų sakinių klasifikacija pateikiama LKG III (Ambrazas, 1972, 28). LKG III tome prijungiamieji sakiniai skiriami į funkcinio ir semantinio prijungimo sakinius. Funkcinio prijungimo sakinių šalutiniai dėmenys visada priklauso nuo pagrindiniame sakinyje einančių atraminių žodžių morfologinių ir semantinių ypatybių. Pagal atraminių žodžių pobūdį ir jų santykį su jungiamaisiais žodžiais yra skiriamos funkcinio prijungimo sakinių grupės: 1) aiškinamieji sakiniai; 2) pažymimieji sakiniai; 3) nusakomieji sakiniai. Semantinio prijungimo sakinių šalutiniai dėmenys nepriklauso nuo pagrindinio dėmens žodžių morfologinių bei semantinių ypatybių. Šio prijungimo sakiniai yra skirstomi į smulkesnes grupes: 1) laiko sakinius; 2) priežasties sakinius; 3) sąlygos sakinius; 4) nuolaidos sakinius; 5) tikslo sakinius; 6) vietos sakinius; 7) lyginamuosius sakinius. Pažymima, kad prie semantinio prijungimo sakinių gali būti šliejami pridurtiniai sakiniai, kurių šalutinis dėmuo nusako papildomą teigimą apie pagrindinio dėmens turinį (LKG III, 1976, 798 801). LKG III tome kalbama ir apie kelių dėmenų prijungiamuosius sakinius, kurie sudaromi iš trijų ir daugiau sakinių. Šie sakiniai yra skirstomi į tiesioginio prijungimo sakinius, laipsniško prijungimo sakinius ir kombinuoto prijungimo sakinius (LKG III, 1976, 910 916). Kalbėdamas apie prijungiamuosius sakinius, Vytautas Būda rašo, kad XIX a. pradžioje radosi morfologinė ir sintaksinė prijungiamųjų sakinių klasifikacijos. Morfologinės klasifikacijos šalininkai buvo rusų kalbos sintaksininkai. Morfologinės klasifikacijos pagrindas buvo tai, kad šalutinis sakinys aiškino kurią nors kalbos dalį, todėl šalutiniai sakiniai galėjo būti daiktavardiniai, būdvardiniai, prieveiksminiai (Būda, 1987, 112). V. Būda priduria, kad tuo pat metu pradėjo formuotis sintaksinė prijungiamųjų sakinių klasifikacija. Abi šias klasifikacijas sieja tai, kad ir viena, ir kita šalutinį sakinį kildina iš vientisinio sakinio sandaros, iš žodžio, o skiriasi tuo, kad viena jį kildina iš žodžio, kaip morfologijos kategorijos, o kita iš žodžio, kaip sintaksės kategorijos sakinio dalies (Būda, 1987, 113). 14

Morfologizmo žymių galima įžiūrėti J. Jablonskio sintaksinės prijungiamųjų sakinių klasifikacijos pažyminio sakinių grupėje, kur skiriami atitinkamieji, t. y. santykiniai santykiniais įvardžiais prijungti šalutiniai sakiniai (Būda, 1987, 113). Rusų kalbos sintaksininkai šalutinius dėmesnis apibrėžia ir kaip morfologijos, ir kaip sintaksės kategoriją (Būda, 1987, 114). Lietuvių kalbos sakinių moksle tuo metu, kai formavosi sintaksinė prijungiamųjų sakinių klasifikacija, neatsirado nė vieno rimtesnio paskelbto sudėtinių sakinių aprašo, kuriame būtų bent paviršutiniškas morfologinis ar sintaksinis prijungiamųjų sakinių aprašas (Būda, 1987, 115). V. Būda pažymi, kad sintaksinė klasifikacija iš karto pasuko dviem kryptimis vienos krypties atstovai šalutinius dėmenis tapatina tiesiai su sakinio dalimis ir net įžiūri tarp jų genetinius ryšius, kitos krypties atstovai kalba tik apie tai, kad šalutinis dėmuo yra išplėstinė sakinio dalis ir kad šalutinis dėmuo ir sakinio dalis gali būti performuoti vienas į kitą (Būda, 1987, 114). Kaip matyti iš sudėtinių sakinių aprašų, dauguma lietuvių kalbos sintaksininkų rinkosi sintaksinę prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Sakinys, kuris sudarytas iš dviejų (ar kelių) gramatiškai vienas nuo kito priklausomų dėmenų, yra vadinamas prijungiamuoju sakiniu. Savarankiškas dėmuo vadinamas pagrindiniu, o prie jo prijungtas šalutiniu (Sirtautas, Grenda, 1988, 152). V. Sirtautas ir Č. Grenda, kaip ir J. Balkevičius, skyrė prijungiamųjų sakinių rūšis pagal sakinio dalis veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybių šalutinius sakinius, tačiau sąlygos, nuolaidos ir tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai čia išskiriami kaip atskiros rūšys, o ne priežasties aplinkybės porūšiai (Sirtautas, Grenda, 1988, 157 172). V. Sirtautas ir Č. Grenda skiria dar kelių dėmenų prijungiamųjų sakinių grupę. Ši grupė gali būti skirstoma į 1) sakinius su dviem ar keliais nevienarūšiais šalutiniais sakiniais; 2) sakinius su dviem ar keliais vienarūšiais šalutiniais sakiniais ir 3) sakinius su dviem ar keliais laipsniškai prijungtais sakiniais (Sirtautas, Grenda, 1988, 173). Ne pagal sakinio dalis yra suskirstyti prijungiamieji sakiniai, nes, V. Labučio teigimu, skirstymą pagal sakinio dalis galima vadinti funkciniu, jis yra vienpusis ir neatspindi viso prijungiamojo sakinio sandaros, jo dėmenų raiškos galimo derinimosi vieno su kitu, palieka nuošalyje jungiamųjų priemonių vaidmenį (Labutis, 2002, 155, 156). Todėl kalbininkas išskiria prijungiamuosius sakinius su įtrauktiniu, arba atskiro žodžio, šalutiniu dėmeniu tai sakiniai, kurių šalutinis dėmuo tiesiogiai priklauso nuo atskiro pagrindinio dėmens žodžio ar žodžių junginio, ir suskaidytuosius prijungiamuosius sakinius, kai šalutinis dėmuo rodo foną, aplinką, sąlygas, priežastis reiškinio (fakto, įvykio), pasakyto pagrindiniu dėmeniu, tas šalutinis dėmuo priklauso visam pagrindiniam dėmeniui (Labutis, 2002, 157 160). 15

Kiek kitaip nei prieš tai minėti kalbininkai skirsto prijungiamuosius sakinius A. Valeckienė. Čia kalbininkė prijungiamuosius sakinius skirsto į papildomuosius (neskaidomuosius) ir pridedamuosius (skaidomuosius) prijungiamuosius sakinius (Valeckienė, 1998, 101 105). Papildomųjų sakinių pagrindinis dėmuo reikalauja papildymo, šalutinis dėmuo papildo visą pagrindinį dėmenį ar tam tikrą jo žodį. Papildomieji prijungiamieji sakiniai kalbininkės yra skirstomi į keletą smulkesnių grupių 1) papildomieji aiškinamieji sakiniai, 2) papildomieji pažymimieji sakiniai; 3) papildomieji apibūdinamieji sakiniai; 4) papildomieji nusakomieji sakiniai (Valeckienė, 1998, 102 104). Pridedamųjų sakinių pagrindinis dėmuo nereikalauja papildymo, šalutinis dėmuo pridedamas sakinio minčiai išplėsti, jis nebūtinas. Šios grupės sakinių pagrindą sudaro aplinkybiniai sakiniai. Pridedamieji sakiniai A. Valeckienės yra skirstomi į smulkesnes grupes: 1) pridedamieji aplinkybiniai sakiniai; 2) pridedamieji lyginamieji sakiniai; 3) pridurtiniai sakiniai (Valeckienė, 1998, 105 107). DLKG prijungiamieji sakiniai skiriami pagal dėmenų tarpusavio santykius ir juos reiškiančias sintaksinių ryšių priemones tiesiogiai prijungiami sakiniai ir netiesiogiai prijungiami sakiniai. Tiesiogiai prijungiami sakiniai skirstomi į mažesnes grupes atsižvelgiant į šalutinio dėmens ryšį su pagrindiniame dėmenyje esančiu atraminiu žodžiu aiškinamuosius, pažymimuosius ir nusakomuosius sakinius. Netiesiogiai prijungiami sakiniai irgi skiriami į grupes laiko, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo, vietos ir lyginamuosius sakinius (DLKG, 2006, 665, 666). DLKG skiriami prijungiamieji sakiniai su keliais šalutiniais dėmenimis kai prie pagrindinio dėmens prijungiami du ar keli šalutiniai ir kai šalutinis dėmuo jungiamas prie kito šalutinio dėmens toks prijungimas gali būti kelių laipsnių (DLKG, 2006, 667, 668). Dabartinėje lingvistinėje lietuvių literatūroje kiek kitaip aprašomas sudėtinis prijungiamasis sakinys. Aprašymo būdas remiasi prielaida, kad sakinio pagrindą sudaro veiksmažodis, reiškiantis tam tikrą predikatą, ir jo argumentus reiškiantys vardažodžiai. Čia sakinio sandara aprašoma remiantis valentingumo sąvoka. Valentingumas semantiniu požiūriu yra predikato ir jo argumentų loginis santykis, o sintaksiniu požiūriu veiksmažodžio (ir kitų žodžių) gebėjimas prisijungti kitus žodžius. Alekso Holvoeto ir Artūro Judženčio teigimu, laikantis požiūrio, kad sintaksinis valentingumas remiasi semantiniu, sintaksinę struktūrą galima aprašyti kaip semantinės struktūros projekciją (Holvoet, Judžentis, 2003, 115). A. Holvoeto ir A. Judženčio nuomone, sakinys, į kurio sudėtį kaip dalys įeina kiti sakiniai, yra vadinamas sudėtiniu sakiniu. Jeigu sakinį sudaro du sintaksiškai lygiaverčiai sakiniai, jis yra laikomas sujungiamuoju, o jeigu nelygiaverčiai prijungiamuoju. Čia prijungiamųjų sakinių dalys, kaip ir kitų kalbininkų, yra skiriamos į pagrindinius ir šalutinius dėmenis (Holvoet, Judžentis, 2003, 116 117). Tokios pat nuomonės laikosi R. Quirkas, S. Greenbaumas, G. Leechas, J. Svartvikas. Jie teigia, kad prijungimas yra asimetrinis ryšys, 16

jungiantis du sakinius tokiu būdu, kad vienas sakinys yra kito sakinio sudedamoji dalis (Quirk, Greenbaum, Leech, Svartvik, 1982, 269). A. Holvoetas ir A. Judžentis šalutinių sakinių kategorijas skirsto pagal sudėtiniame sakinyje užimamą daiktavardžiui, būdvardžiui arba prieveiksmiui būdingą poziciją į daiktavardinius, būdvardinius ir prieveiksminius (Holvoet, Judžentis, 2003, 117). Taip pat A. Holvoetas ir A. Judžentis šalutinius sakinius skirsto ir pagal kitą kriterijų sintaksinio ryšio tipą. Kalbininkai skiria du sintaksinio ryšio tipus valdymą ir modifikavimą. Valdymo ryšys yra tuomet, kai sakinyje yra du nelygiaverčiai dėmenys ir pagrindinis dėmuo semantinio bei sintaksinio valentingumo atžvilgiu reikalauja šalutinio dėmens kaip būtinojo papildymo, o modifikavimo ryšys kai nereikalauja šalutinio dėmens kaip būtinojo papildymo (Holvoet, Judžentis, 2003, 119). Taip pat dar yra ski riami formalieji šalutinių sakinių tipai. Vidinės sandaros atžvilgiu šalutiniai sakiniai gali būti skirstomi į finitinius ir nefinitinius. Finitinių sakinių pagrindą sudaro asmenuojamosios formos, o nefinitinių sakinių pagrindą sudaro neasmenuojamosios formos (Holvoet, Judžentis, 2003, 120). A. Holvoetas nurodo, kad sujungiamųjų ir prijungiamųjų sakinių skyrimas remiasi lygiavertiškumo kriterijumi, kurio pagrindą sudaro prielaida, kad sudėtinio sakinio dėmenys yra sintaksiškai lygiaverčiai arba nelygiaverčiai. Kalbininkas pažymi, kad griežtai suformuluoti sintaksinio lygiavertiškumo kriterijų yra sunku, tačiau siedamas su formaliuoju požymiu išskiria dėmenų tvarkos kriterijų (Holvoet, Judžentis, 2003, 99, 100). Kalbininkas akcentuoja, kad sujungiamieji sakiniai yra simetriški, o prijungiamieji asimetriški. A. Holvoetas, kaip ir A. Peškovskis, nurodo, kad sakinių rūšiai nustatyti yra svarbus jungtuko vaidmuo prijungiamasis jungtukas negali būti atskirtas nuo šalutinio sakinio ir jis yra sintaksinio nesavarankiškumo rodiklis, o sujungiamojo sakinio jungtukas negali būti perkeltas kartu su dėmeniu, prieš kurį eina jungtuko vieta yra pastovi viso sakinio, o ne vieno dėmens atžvilgiu (Holvoet, Judžentis, 2003, 101, 102). Prijungiamųjų sakinių klasifikacijos yra panašios J. Jablonskio, A. Kalniaus, J. Balkevičiaus, V. Sirtauto ir Č. Grendos sintaksės darbuose jie prijungiamuosius sakinius klasifikuoja pagal sakinio dalis. Tik J. Balkevičius savo klasifikacijoje priežasties aplinkybės sakiniams priskiria veikiančios priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo aplinkybės sakinius ir atskirų grupių neišskiria, kaip tai daro kiti kalbininkai. J. Jablonskis, kaip ir J. Balkevičius, pamini laipsnišką sakinių prijungimą. J. Balkevičius išskiria vienarūšių ir nevienarūšių daugiadėmenių sakinių grupę. V. Sitautas ir Č. Grenda išskiria prijungiamuosius sakinius su keliais vienarūšiais, nevienarūšiais ir laipsniškai prijungtais šalutiniais dėmenimis. Kiek kitokia yra M. Durio prijungiamųjų sakinių klasifikacija. Kalbininkas atsižvelgia į jungtukus, kurie jungia prijungiamojo sakinio dėmenis ir išskiria tų jungtukų rūšis. 17

V. Ambrazas sukritikavo tradicinį prijungiamųjų sakinių skirstymą ir pateikė funkcinio ir semantinio prijungimo sakinių klasifikaciją. Tokią klasifikaciją taip pat pateikia LKG III ir DLKG. Čia sudėtiniai prijungiamieji sakiniai skirstomi į funkcinio arba tiesioginio ir semantinio arba netiesioginio prijungimo sakinius, kurie yra skirstomi į smulkesnes grupes. LKG III daugiadėmeniai prijungiamieji sakiniai skirstomi į tiesioginio prijungimo, laipsniško prijungimo ir kombinuoto prijungimo sakinius. DLKG daugiadėmeniai prijungiamieji sakiniai skirstomi į tiesioginio ir laipsniško prijungimo sakinius. V. Būda atkreipia dėmesį, kad sintaksės raidoje radosi morfologinė ir sintaksinė prijungiamųjų sakinių klasifikacijos, pirmoji šalutinį sakinį kildina iš žodžio, kaip morfologijos kategorijos, o kita iš žodžio, kaip sintaksės kategorijos sakinio dalies. Morfologine klasifikacija labiau rėmėsi rusų kalbos sintaksininkai, lietuvių kalbininkai dažniau rinkosi aprašyti prijungiamuosius sakinius sintaksiniu aspektu. V. Labutis, kaip ir V. Ambrazas, sukritikavo funkcinį skirstymą pagal sakinio dalis. Kalbininkas pabrėžia, kad toks skirstymas yra vienpusis, ir neatspindi viso prijungiamojo sakinio sandaros ir palieka nuošalyje jungiamųjų priemonių vaidmenį. Todėl kalbininkas išskiria prijungiamuosius sakinius su įtrauktiniu šalutiniu dėmeniu ir suskaidytuosius prijungiamuosius sakinius. Taip pat kalbininkas išskiria daugiadėmenių prijungiamųjų sakinių grupę. A. Valeckienės sudėtinių prijungiamųjų sakinių klasifikacija gana smarkiai skiriasi nuo kitų kalbininkų ir gramatikose pateiktų klasifikacijų. A. Valeckienė skirsto prijungiamuosius sakinius pagal tai, ar pagrindinis dėmuo reikalauja papildymo, ar šalutinis dėmuo yra nebūtinas. Kalbininkė išskiria papildomųjų prijungiamųjų sakinių grupę ir pridedamųjų prijungiamųjų sakinių grupę, kurios yra detaliau išskaidytos. Šiuolaikinėje lietuvių kalbotyroje aprašomas kiek kitoks požiūris į prijungiamuosius sakinius. Čia rašoma, kad sintaksinę struktūrą galima aprašyti kaip semantinės struktūros projekciją. A. Holvoetas ir A. Judžentis šalutinių sakinių kategorijas skirsto iš karto pagal keletą kriterijų. Prijungiamieji sakiniai gali būti skirstomi pagal sudėtiniame sakinyje užimamą daiktavardžiui, būdvardžiui arba prieveiksmiui būdingą poziciją į daiktavardinius, būdvardinius ir prieveiksminius. Kitas skirstymo kriterijus yra sintaksinio ryšio tipas valdymas ir modifikavimas. Taip pat A. Holvoetas ir A. Judžentis skiria formaliuosius šalutinių sakinių tipus. Vidinės sandaros atžvilgiu šalutiniai sakiniai gali būti skirstomi į finitinius ir nefinitinius. J. Jablonskis sujungiamiesiems sakiniams pavadinti vartoja sujungtinių sakinių terminą. Kalbininkas teigia, kad sakinių sujungimu vadiname vienodų sakinių sudėjimą (Jablonskis, 1957, 532). A. Piročkinas pažymi, kad J. Jablonskis plačiau nepaaiškina sakinių vienodumo, tačiau, sekdamas rusų sintaksėmis, J. Jablonskis turėjo omenyje sakinių savarankiškumą (Piročkinas, 1963, 16). Sujungtinius (sujungiamuosius) sakinius, kaip ir 18

prijungtinius (prijungiamuosius), siejame gramatinėmis priemonėmis įvairiais tam tikrais jungiamaisiais žodžiais. Sujungtinius sakinius, atsižvelgęs į gramatines priemones, kuriomis jie sujungti, kaip ir vėlesnės lietuvių kalbos sintaksės, J. Jablonskis skirsto į: 1) sudedamuosius; 2) priešpriešinius arba priešinamuosius; 3) skiriamuosius ir 4) paspiriamuosius arba paremiamuosius (Jablonskis, 1957, 532). Sujungtiniai (sujungiamieji) sakiniai ypač sudedamieji, kurie turi bendras didžiąsias dalis, gali vienas su kitu sutapti ir sutapę pavirsti vienu sakiniu sutaptinis sakinys yra sujungtas iš dviejų arba daugiau sakinių (Jablonskis, 1957, 539). M. Durys apibūdina sakinių sujungimą kaip vienodų sakinių sudėjimą pagrindinių sakinių sujungimą su pagrindiniais ir šalutinių su šalutiniais. Sakiniai gali būti sujungiami jungtukais arba jungiamąja pauze. M. Durys reikšmės atžvilgiu jungtukus skirsto į sudedamuosius, priešpriešinius ir skiriamuosius (Durys, 1927, 63). Sujungiamuosius sakinius A. Kalnius skirsto į sudedamojo, priešpriešinio, aiškinamojo, skiriamojo, paremiamojo sujungimo sakinius (Kalnius, 1943, 69, 72). Labai panašiai sujungiamuosius sakinius rūšiuoja J. Balkevičius. Kalbininkas išskiria sudedamojo sujungimo, priešpriešinio, skiriamojo ir paremiamojo sujungimo sakinius (Balkevičius, 1963, 288). LKG III nurodoma, kad sujungiamieji sakiniai gali būti uždaros struktūros tai sakiniai, kurie turi vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį, ir atviros struktūros tai sakiniai, kurie sudaromi su kartojamaisiais jungtukais (LKG III, 1976, 722, 726). Sudėtinių sujungiamųjų sakinių klasifikacija primena J. Jablonskio pateiktą klasifikaciją. LKG III rašoma, kad pagrindiniai sujungiamųjų sakinių sintaksiniai-semantiniai tipai priklauso nuo jungtukų sintaksinės reikšmės ir pagal jungtukų reikšmes yra skiriami keturi sujungimo būdai: 1) sudedamasis; 2) priešpriešinis bei gretinamasis; 3) skiriamasis ir 4) paremiamasis (LKG III, 1976, 728). LKG III tome prie priešpriešinio sujungimo yra pridėtas ir gretinimas, to nebuvo anksčiau pateiktose kalbininkų klasifikacijose. LKG III tome išskiriami kelių dėmenų sakiniai su dviem ar daugiau jungtukų tai sudėtingos struktūros kelių dėmenų sakiniai su dviem ar keliais sujungiamaisiais jungtukais, reiškiančiais du ar kelis atskirus santykius (LKG III, 1976, 776). V. Sirtauto ir Č. Grendos sujungiamieji sakiniai yra skirstomi į sudedamuosius, priešpriešinius, skiriamuosius ir paremiamuosius. Jų skirstymas nesiskiria nuo J. Jablonskio pateiktos sujungiamųjų sakinių klasifikacijos (Sirtautas, Grenda, 1988, 145). V. Labučio teigimu, sujungiamieji sakiniai tai tokie sakiniai, kurie sudaryti iš sintaksiškai lygiaverčių predikatinių dėmenų, kuriuos jungia sujungiamieji jungtukai. Kalbininkas išskiria sudėtinių sujungiamųjų sakinių grupes sudedamojo sujungimo sakiniai, skiriamojo, priešpriešinio ir paremiamojo sujungimo sakiniai (Labutis, 1998, 165). Taip pat 19

V. Labutis sujungiamuosius sakinius skirsto struktūros požiūriu į atvirosios ir uždarosios struktūros sujungiamuosius sakinius (Labutis, 1998, 163, 164). Sujungiamuosius sakinius A. Valeckienė skirsto labai panašiai, kaip ir DLKG. Sujungiamieji sakiniai skirstomi į 1) sudedamojo sujungimo sakinius; 2) gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinius; 3) skiriamojo sujungimo sakinius; 4) paremiamojo sujungimo sakinius; ir 5) pažymimojo sujungimo sakinius (Valeckienė, 1998, 109 113, DLKG, 2006, 701). Kalbėdami apie sujungiamuosius sakinius, galėtume teigti, kad kitų kalbininkų sujungiamųjų sakinių klasifikacijos, kaip jau minėta, mažai kuo skiriasi nuo J. Jablonskio pateiktos klasifikacijos. LKG III skiria keturias sujungiamųjų sakinių grupes sudedamojo sujungimo, priešpriešinio bei gretinamojo, skiriamojo ir paremiamojo sujungimo sakinius. Beveik tokią pačią klasifikaciją pateikia kalbininkai V. Sirtautas ir Č. Grenda bei V. Labutis. Tik V. Labutis išskiria dar iš daugiadėmenių sakinių grupės sudėtinių sujungiamųjų daugiadėmenių sakinių grupę. Labai panašią klasifikaciją pateikia J. Balkevičius. DLKG ir A. Valeckienė išskiria dar vieną pažymimąjį sujungimą. J. Jablonskis neišskiria sudėtinių bejungtukių sakinių grupės. Taip pat atskiros bejungtukių sakinių grupės neišskiria ir J. Balkevičius. Kalbininkas bejungtukį dėmenų sudėjimą priskiria sujungiamiesiems sakiniams (Balkevičius, 1963, 287). M. Durys išskiria bejungtukių sakinių rūšį. Tokie sakiniai yra jungiami tarpusavyje tik pauze ir intonacija (Durys, 1927, 68). A. Kalnius taip pat, kaip ir J. Jablonskis, neišskiria sudėtinių bejungtukių sakinių grupės (Kalnius, 1943, 52). LKG III tome sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra skirstomi pagal intonacijos tipus į 1) išskaičiuojamuosius; 2) gretinamuosius, 3) sąlygojamuosius; 4) paremiamuosius sakinius (LKG III, 1976, 9 17). Taip pat išskiriama sudėtingųjų bejungtukių sakinių grupė (LKG III, 1976, 945). V. Sirtautas ir Č. Grenda nurodo, kad bejungtukių sakinių dėmenų nejungia nei sujungiamieji, nei prijungiamieji jungtukai ar juos atstojantys jungiamieji žodžiai. Čia dėmenys vieni prie kitų yra prigretinti. Pagal dėmenų santykius yra skiriamos keturios bejungtukių sakinių rūšys: 1) sudedamieji jais išskaičiuojami veiksmai ar reiškiniai, vykstantys tuo pat metu arba vienas po kito; 2) priešpriešiniai sakiniai turi priešpriešos, neatitikimo reikšmes; 3) sąlygojamieji turi sąlygos, laiko, nuolaidos reikšmes; 4) paremiamieji sakiniai antras dėmuo paaiškina pirmojo dėmens turinį, jį papildo (Sirtautas, Grenda, 1988, 150, 151). V. Labutis bejungtukiais sakiniais laiko tokius sudėtinius sakinius, kurių dėmenis sieja tik prasmė ir intonacija be jokių jungtukų ar jungiamųjų žodžių. Sudėtinius bejungtukius sakinius kalbininkas skirsto į atviros ir uždaros struktūros (Labutis, 2002, 172). A. Valeckienės pažymi, kad bejungtukių sakinių dėmenys yra savarankiški ir į vieną sakinį juos jungia semantinis santykis ir intonacija. Bejungtukiai sakiniai yra skirstomi į 20

1) sudedamojo sujungimo sakinius; 2) gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinius; 3) aiškinamojo bei paremiamojo sujungimo sakinius (Valeckienė, 1998, 114 116). DLKG rašoma, kad bejungtukiai sudėtiniai sakiniai sudaromi be jungtukų ar jungiamųjų žodžių, jų dėmenis sieja tie patys prasminiai santykiai, kurie galimi ir tarp jungtukinių, todėl vieni bejungtukiai sakiniai atitinka sujungiamuosius, kiti prijungiamuosius sakinius ir yra tik nedidelė bejungtukių sakinių grupė, kurios negalima gretinti nei su sujungiamaisiais, nei su prijungiamaisiais sakiniais (DLKG, 2006, 720). Čia bejungtukiai sakiniai skiriami į atviruosius kurie reiškia sudedamuosius ir gretinamuosius santykius, dėmenys nepriklauso vieni nuo kitų, gali laisvai kaitaliotis vietomis, ir uždaruosius kuriuos sudaro du nevienarūšiai dėmenys: vieno dėmens turinys priklauso nuo kito dėmens turinio, dėmenų sukeisti vietomis paprastai negalima nepakeitus viso sakinio prasmės (DLKG, 2006, 721). Apibendrinus apžvelgtą lingvistinę literatūrą, galima teigti, kad bejungtukiams sakiniams sintaksės mokslo raidos pradžioje buvo skiriama kiek mažiau dėmesio nei sujungiamiesiems ar prijungiamiesiems sakiniams. Dažnai jie buvo priskiriami prie sujungiamųjų ar prijungiamųjų sakinių grupės ir kaip atskira kategorija nebuvo nagrinėjami. J. Jablonskis neišskiria atskiros bejungtukių sakinių grupės. M. Durys išskiria bejungtukius sakinius, kurių dėmenys yra susiejami pauze ir intonacija. J. Balkevičius bejungtukius sakinius priskiria sujungiamųjų sakinių grupei. Kiek vėliau bejungtukiai sakiniai smulkiau pradėti skirstyti panašiai, kaip ir sujungiamieji sakiniai. Bejungtukius sakinius panašiai, kaip ir sujungiamuosius, skirsto LKG III, V. Sirtautas ir Č. Grenda, A. Valeckienė. V. Labutis ir DLKG bejungtukius sakinius skirsto į atviruosius ir uždaruosius. J. Jablonskio klasifikacijoje mišriųjų sakinių nebuvo. J. Balkevičius išskiria mišraus tipo sujungiamuosius sakinius (Balkevičius, 1963, 307). M. Durys ir A. Kalnius neišskiria sudėtinių mišriųjų sakinių grupės, kaip ir J. Jablonskis. LKG III tome išskiriama ir sudėtinių mišriųjų sakinių grupė sakiniai, kurių dėmenys jungiami dviem ir net trim jungimo būdais. Nurodoma, kad mišriojo sakinio dėmenys dažnai yra skirtingo skaidymo lygmens ir žemesniame lygmenyje gali sudaryti grupes, kurios savo sandara atitinka sudėtinius sujungiamuosius, prijungiamuosius arba sudėtinius bejungtukius sakinius, o aukštesniame lygmenyje tos dėmenų grupės tarp savęs yra susiejamos vyraujančiu sintaksiniu ryšiu (LKG III, 1976, 950 951). Čia sudėtiniai mišrieji sakiniai yra skirstomi į tipus: 1) mišriuosius sudėtinius sakinius, kurių dalys sujungtos sujungiamaisiais jungtukais; 2) mišriuosius sudėtinius sakinius, kurių dalys sujungtos be jungtukų; 3) mišriuosius sudėtinius sakinius, kurių dalys sujungtos prijungiamaisiais jungtukais; 4) mišriuosius sudėtinius sakinius, 21

kurių dalys sujungtos be jungtukų ir sujungiamaisiais jungtukais; 5) sudėtingus mišriuosius sudėtinius sakinius (LKG III, 1976, 953 968). Taip pat V. Sirtauto ir Č. Grendos klasifikacijoje atsiranda sudėtinių mišriųjų sakinių grupė. Mišrieji sakiniai tai tokie sakiniai, kurie sudaryti skirtingais jungimo būdais sujungimu kartu su prijungimu. Tačiau išsamesnės mišriųjų sakinių klasifikacijos kalbininkai nepateikia (Sirtautas, Grenda, 1988, 174, 175). V. Labutis išskiria sudėtinių mišriųjų sakinių grupę ir pateikia gana išsamią jų klasifikaciją. Mišriųjų sakinių vieni dėmenys yra sujungti vienokio tipo, kiti kitokio tipo santykiais (Labutis, 2002, 183). Mišriuosius sakinius V. Labutis skirsto į: 1) sujungiamuosiusprijungiamuosius sakinius; 2) bejungtukius-prijungiamuosius; 3) bejungtukius-sujungiamuosius sakinius ir 4) bejungtukius-sujungiamuosius-prijungiamuosius sakinius (Labutis, 2002, 183 186). DLKG rašoma, kad mišrieji sakiniai tai tokie sakiniai, kurių dėmenys jungiami skirtingais sintaksiniais ryšiais: prijungiamuoju, sujungiamuoju ir bejungtukiu (DLKG, 2006, 731). Išsamios klasifikacijos DLKG nepateikia. Čia nurodoma, kad mišriuosius sakinius sudaro ne mažiau kaip trys dėmenys, kurie priklauso tai pačiai arba skirtingai skaidos pakopai. Sakinyje gali būti dėmenų, kurie savo sandara atitinka sudėtinius sujungiamuosius, prijungiamuosius arba bejungtukius sakinius. Aukštesnėje skaidos pakopoje tokie dėmenys gali būti jungiami vyraujančiu sintaksiniu ryšiu (DLKG, 2006, 731). Sudėtiniai mišrieji sakiniai aprašuose atsirado vėliausiai. J. Jablonskis neskyrė sudėtinių mišriųjų sakinių grupės, kaip ir M. Durys bei A. Kalnius, o J. Balkevičiaus klasifikacijoje atsirado mišrieji sakiniai, tik jie buvo priskirti prie sudėtinių sujungiamųjų sakinių grupės. V. Sirtautas ir Č. Grenda pateikia sudėtinių mišriųjų sakinių apibrėžimą, tačiau išsamesnės klasifikacijos nepateikia. Išsamias ir panašias klasifikacijas pagal jungimo būdą pateikia V. Labutis ir LKG III. DLKG išsamios klasifikacijos nepateikia, tačiau čia, kaip ir LKG III, jau kalbama apie skirtingas skaidos pakopas ir vyraujantį ryšį, o to ankstesniuose kitų kalbininkų darbuose nebuvo. Apžvelgus aptartą medžiagą, galima pasakyti, kad sudėtinis sakinys yra sudarytas iš dviejų ar daugiau konstrukcijų, primenančių vientisinius sakinius, kurie turinio ir intonacijos atžvilgiu sudaro vieną kalbinį vienetą, pranešantį apie dvi ar kelias situacijas ir jų ryšį. Prijungiamieji sakiniai yra sudaryti iš pagrindinio ir vieno ar kelių šalutinių dėmenų, kurie gali būti nevienodo laipsnio ir yra priklausomi nuo pagrindinio dėmens. Šalutiniai dėmenys prie pagrindinio prijungiami prijungiamaisiais jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais. Sujungiamieji sakiniai yra sudaryti iš savarankiškų predikatinių dėmenų, kurie tarpusavyje sujungti sujungiamaisiais jungtukais ir loginiais-semantiniais santykiais. Bejungtukių sakinių dėmenys 22

yra savarankiški, kaip ir sudėtinių sujungiamųjų sakinių, ir tarpusavyje yra susieti tik intonacija ir jungiamąja pauze. Jų dėmenis sieja tie patys prasminiai santykiai, kurie galimi ir tarp jungtukinių sakinių. Mišriųjų sakinių dėmenys gali būti jungiami dviem ir net trimis jungimo būdais. Dėmenys gali būti skirtingo skaidymo lygmens ir žemesni lygmenys gali sudaryti grupes, kurios savo sandara atitinka sudėtinius prijungiamuosius, sujungiamuosius ar bejungtukius sakinius, o aukštesniame lygmenyje tos dėmenų grupės tarp savęs yra susiejamos vyraujančiu sintaksiniu ryšiu. Iš apžvelgtos medžiagos matyti, kad įvairių kalbininkų sintaksės aprašuose sudėtinių sakinių klasifikacijos kiek išsamesnės, palyginti su J. Jablonskio pateikta klasifikacija, tačiau dauguma jų skirstydami sakinius atsižvelgia į J. Jablonskio padėtus pamatus, papildydami sudėtinių sakinių klasifikavimo principus naujomis įžvalgomis ir idėjomis. 23

2. PUBLICISTINIO STILIAUS YPATYBĖS Stilius tai kalbos vartojimo būdas ir to būdo savitumas (Župerka, 2012, 14). Rasuolė Vladarskienė teigia, kad funkcinė stilistika stilių apibrėžia pagal požymius, kuriais šie kalbos variantai skiriasi iš bendrinės kalbos visumos. Dažniausiai apibrėžiant funkcinį stilių akcentuojama bendravimo veiklos sritis arba šnekos situacija, kurių tikslai ir uždaviniai lemia kalbos priemonių atranką (Vladarskienė, 2000, 132). Stilius yra autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, kuris iškyla aikštėn žodžių atranka, jų vartosena ir jungimo į sakinį ypatybėmis, tai istoriškai susiformavusi bendratautinės kalbos atšaka, kurios ypatybes bei specifiką lemia kalbos vartojimo sritis ir atliekamoji funkcija (Pikčilingis, 1971, 6). Margarita Kožina pažymi, kad kiekvienam stiliui yra būdingas aiškumas, paprastumas, ryškumas, išraiškingumas, tikslumas, lakoniškumas, logiškumas ir kt. šios ypatybės turi būti būdingos daugiau ar mažiau kiekvienam funkciniam stiliui, kitu atveju kalba bus stilistiškai nevisavertė (Кожина, 1972, 99). Vidurio ir Rytų Europoje XX a. paplito kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas ir atliekamas funkcijas. Lietuvių stilistikoje paprastai yra skiriami penki funkciniai stiliai: administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis ir šnekamasis (Župerka, 2012, 78). Šiame skyriuje kiek plačiau bus apžvelgti publicistinio stiliaus ypatumai, kadangi empirinė medžiaga yra rinkta iš periodikos. Publicistinis stilius turi ir mokslinio, ir meninio stiliaus ypatybių. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų konstatavimas, kuris lydimas vaizdingų ir emocingų žodžių ir posakių (LKŽ, 2007, 17). Publicistiniam stiliui būdingas posakių trumpumas. Jis gali tapti dominuojančiu publicistinio stiliaus bruožu, svarbia lingvistine priemone (Galperin, 1977, 295). Kazimieras Župerka nurodo, kad publicistiką sudaro aktualios tematikos autoriaus požiūrį ir idealus tiesiogiai reiškiantys kūriniai, paremti faktiniais duomenimis (Župerka, 2012, 86). Svarbiausia šio stiliaus vartojimo sritis periodinė spauda, sakytine forma publicistinis stilius iš seno gyvuoja oratorių kalboje, o mūsų laikais vartojamas radijuje, televizijoje, kino kronikoje (Župerka, 2012,87). Publicistikos tikslas yra pateikti ne tik faktus, bet ir įtikinti skaitytoją, atitinkamai jį nuteikti, todėl jai būdingos pranešimo ir poveikio funkcijos. Publicistikos skiriamasis bruožas yra socialinis vertinimas dalykas, apie kurį kalbama, yra tiesiogiai, atvirai vertinamas visuomenės ar jos grupės požiūriu (Župerka, 2012, 87). Pranešimo ir poveikio funkcijų sąveika lemia stilistines ypatybes vienur vyrauja dalykiškumas, logiškumas, tikslumas, glaustumas, aiškumas, o kitur ekspresyvumas (Župerka, 2012, 87). Specialių emocinės raiškos priemonių vartojimas įvairiuose publicistinio stiliaus žanruose yra nevienodas laikraščių redakciniuose straipsniuose, recenzijose ir kt. jų paprastai yra mažiau, o apybraižose, 24

feljetonuose ir viešosiose kalbose emocinės raiškos priemonių vartojama daugiau (Pikčilingis, 2010, 367). Publicistinis stilius derina intelektines kalbos priemones su emocinėmis ir vaizdinėmis, dalykinę leksiką ir loginę sintaksę derina su ekspresyviąja raiška (Župerka, 2012, 87). Publicistiniai tekstai skiriami masinei, nediferencijuotai auditorijai, adresatas labai neapibrėžtas, todėl atrenkant kalbos priemones turi būti atsižvelgiama į auditorijos interesus (Bitinienė, 1997, 127). Publicistinis stilius smulkiau skirstomas į postilius. Postiliai yra skiriami pagal pranešimo ir poveikio funkcijų santykį: 1) informacinis postilis jame vyrauja pranešimo funkcija, su ja susijęs objektyvumas, glaustumas, aiškumas, tikslumas, raiškos automatizacija; 2) analitinis postilis jam būdinga abiejų funkcijų ir atitinkamų raiškos priemonių dermė tai publicistinio stiliaus centras; 3) ekspresyvusis postilis jame vyrauja poveikio funkcija, ryški kalbos aktualizacija, subjektyvusis vertinimas (Župerka, 2012, 87). Visi publicistinio stiliaus tekstai tam tikru mastu yra informatyvūs ir vertinamieji. Laikraščių tekstais taip pat siekiama paveikti visuomenės nuomonę, susijusią su politiniais ar kitokiais gyvenimo aspektais (Galperin, 1977, 297). Audronės Bitinienės nustatyta, kad publicistinio stiliaus užuomazgos randamos jau 1823 metais ir siejamos su Rytų Prūsijoje spausdintu leidiniu Nusidavimai Dievo karalystėje, o Didžiojoje Lietuvoje kiek vėliau 1846 metais ir siejamos su L. Ivinskio kalendoriais pavadinimu Metskaitliai. Vėliau leistas pirmasis visuomeninis žurnalas Aušra (1883 1886), kuriame buvo spausdinami publicistinio stiliaus straipsniai. Dar vėliau publicistinio stiliaus raiškos priemonės gludinamos leidiniuose Varpas (1889 1905), Tėvynės sargas (1896 1905) ir kt. (Bitinienė, 2007, 26). Laikraštiniai žanrai paprastai yra dalijami į dvi grupes: 1) informacinius (kronika, žinutė, ataskaita, interviu, reportažas) ir 2) analitinius (straipsnis, korespondencija, recenzija, feljetonas, apybraiža) (Župerka, 2012, 87). A. Bitinienė pažymi, kad publicistinio stiliaus plėtrai labai svarbūs buvo 19 a. pab. ir 20 a. pr. politinio gyvenimo pokyčiai suaktyvėjo nacionalinis išsivadavimo judėjimas, kovota dėl savos švietimo sistemos, spaudos draudimo panaikinimo ir lietuvių kalbos viešajame gyvenime. Panaikinus spaudos draudimą, ėmė rastis Lietuvoje ir už jos ribų spausdinamų leidinių, kuriuose buvo skelbiami garsių ano meto žmonių straipsniai. Tuose straipsniuose buvo formuojamos ir tam tikros skaitytojų ideologinės nuostatos (Bitinienė, 2007, 26). Jau ano meto publicistiniuose straipsniuose galima aiškiai skirti informacinės ir poveikio funkcijų sąveikos dermę. Tvirtėjančio publicistinio stiliaus būtinoji dalis buvo šnekamosios kalbos elementai. (Bitienienė, 2007, 27). Leksinė ir sintaksinė laikraštinių publikacijų sistema pasižymi didele įvairove. Ji priklauso nuo publikacijos temos, nuo leidinio pobūdžio, žanro, individualiojo stiliaus. Laikraštinei kalbai būdingi ekspresyvūs ir standartiniai 25

elementai. Kitas svarbus ypatumas, būdingas laikraštinei kalbai, yra tai, jog tekstai yra skirti masinei auditorijai. Laikraščių tekstų kalba kuriama taip, kad ją be didelių pastangų galėtų suprasti bet kuris susidomėjęs konkrečia tema žmogus. ( Бойкова, Беззубов, Коньков, 1999, 13,14). Būta daug svetimybių žodžių, sintaksinių konstrukcijų, bet jos mažai trukdė formuoti publicistinio stiliaus normas. A. Bitinienė, remdamasi Jono Palionio įžvalgomis, teigia, jog visų kalbų funkcinių stilių raida turi panašių bruožų tekstuose buvo vartota daug sudėtingos struktūros įvairių tipų sakinių, kurių ribos ne visada aiškios ir tikslios (Bitinienė, 2007, 28). Visuose anksčiau minėtuose tekstuose vyravo sudėtiniai sakiniai. A. Bitinienė nurodo, kad daugiausia jų yra Varpo tekstuose (65, 0 proc.), kiek mažiau L. Ivinskio kalendoriuose (apie 61 proc.), mažiausiai Aušros publikacijose (56, 0 proc.). Kaip ir dabartiniame publicistiniame stiliuje, vyravo prijungiamieji sakiniai. L. Ivinskio kalendoriuose antrą poziciją užima sujungiamieji sakiniai, A. Bitinienė akcentuoja, kad tai gali rodyti polinkį į aprašymą, dar rečiau vartojami bejungtukiai, o mažiausiai yra mišriųjų sudėtinių sakinių (5,4 proc.). O Varpo (29, 4 proc.) ir Aušros (24, 0 proc.) publikacijose mišrieji sakiniai užima antrą poziciją po prijungiamųjų sakinių (Bitinienė, 2007, 28 29). Sintaksinė tekstų struktūra priklausė ir nuo tekstų turinio aprašymui vartojami trumpi, paprastos struktūros sakiniai, o samprotaujant pasitelkiami sudėtingesnės konstrukcijos sakiniai. XIX a. pab. XX a. pr. publicistiniame stiliuje buvo vartota ypač daug sudėtingos struktūros ir labai ilgų sakinių, dažniausiai sudėtinių mišriųjų sakinių. Tokia vartosena vyravo dėl kitų kalbų įtakos (Bitinienė, 2007, 29 30). Apibendrinant galima teigti, kad publicistinio stiliaus ypatybes lemia vartojimo sritis ir atliekamos funkcijos pranešimo ir poveikio. Šio stiliaus tikslas yra pateikti ne tik faktus, bet ir įtikinti, atitinkamai nuteikti skaitytoją. Publicistinis stilius turi mokslinio ir meninio stiliaus ypatybių. Todėl šiam stiliui labai svarbus aiškumas, paprastumas, logiškumas, tikslumas ir dalykiškumas, tačiau ne mažiau svarbus yra ekspresyvumas. Nagrinėjant sudėtinius sakinius XIX a. pab. periodikoje, bus atsižvelgiama į publicistinio stiliaus ypatybes ir bus mėginama susieti vartojamų sudėtinių sakinių struktūrą su publicistiniam stiliui būdingų sakinių tipais ir ypatybėmis. 26

3. SUDĖTINIŲ SAKINIŲ TIPOLOGIJA XIX AMŽIAUS PABAIGOS PERIODIKOJE Kaip buvo rašyta, lingvistinėje literatūroje pateikiamos įvairios sudėtinių sakinių klasifikacijos, tačiau dauguma kalbininkų sudėtinius sakinius skirsto į jungtukinius ir bejungtukius, o jungtukinius į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, taip pat išskiriama atskira mišriųjų sakinių grupė. Tai sakiniai, kurių dėmenys jungiami įvairiais jungimo būdais bejungtukiu, sujungiamuoju ir prijungiamuoju ryšiu. XVI XVII a. raštuose, ypač verstiniuose prozos tekstuose, dažnai randami sudėtingi prijungiamieji ir sujungiamieji sakiniai, ilgi polisindetiniai periodai, randami sakiniai su neįprasta žodžių tvarka ir daugybe nelietuviškų konstrukcijų. Šitokią ano meto lietuvių literatūrinės kalbos sakinio struktūrą lėmė įvairūs faktoriai daugelio ano meto lietuviškų raštų verstinis pobūdis, nevienoda tų raštų stilistinė prigimtis ir paskirtis, tam tikra rašytinė tradicija (Palionis, 1967, 209). Kaip rodo tiriamoji medžiaga, XIX a. pab. periodikoje randama labai ilgų, sudėtingos struktūros sakinių. Dėmenų ribos ne visada aiškios ir jas sunku nustatyti dėl nenusistovėjusios skyrybos. A. Bitinienė nurodo, kad publicistiniam stiliui būdingas polinkis į suskaidytą prozą. Tokio polinkio apraiškų gausu postiliuose, kuriuose vyrauja ekspresyvinė kalbos funkcija, tačiau atskirų fragmentų pasitaiko ir analitinės informacijos postilio tekstuose. Suskaidyta proza, turinti šnekamosios kalbos pėdsaką, yra tarsi atsvara stereotipinei kalbinei raiškai, tačiau publicistinio stiliaus tekstuose standartas yra neišvengiamas, nes neįmanoma nuolat ieškoti savitų raiškos priemonių (Bitinienė, 1997, 151). Taip pat kalbininkė pabrėžia, kad publicistiniame stiliuje pirmenybė teikiama vientisiniams sakiniams. Vientisiniai sakiniai geriau atitinka komunikacinius uždavinius visuomeninės veiklos sferoje (Bitinienė, 1997,153). Pastebėta, kad XIX a. pab. periodikoje vyrauja sudėtiniai sakiniai, vientisinių yra kur kas mažiau. A. Bitinienė akcentuoja, kad publicistiniame stiliuje sudėtiniai sakiniai pasiskirsto savitai: dominuoja prijungiamieji sakiniai, mažiausiai vartojama sujungiamųjų, o bejungtukiai ir mišrieji pasiskirstę tolygiai. Sakinių pasiskirstymas priklauso nuo laiko faktoriaus, XIX a. pab. publicistiniuose tekstuose dominuoja dviejų tipų sakiniai prijungiamieji ir mišrieji, mišriųjų net du kartus daugiau nei dabartinėje publicistikoje, mažiausiai yra bejungtukių sudėtinių sakinių (Bitinienė, 1997, 153, 154). Ištyrus XIX a. pab. periodikoje vartotus sudėtinius sakinius, galima iš dalies patvirtinti A. Bitinienės teiginius. Kaip jau minėta, iš XIX a. pab. periodikos leidinių buvo išrinkti 520 sudėtinių sakinių. Tirtuose tekstuose vyrauja sudėtiniai prijungiamieji sakiniai sudaro 63,1 %, perpus mažiau yra 27

sudėtinių mišriųjų sakinių 29 %, negausią grupę sudaro sudėtiniai bejungtukiai sakiniai 4,4 %, o mažiausiai buvo rasta sudėtinių sujungiamųjų sakinių tik 3,5 % (žr. 1 pav.). 4% 4% 29% 63% Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai Sudėtiniai mišrieji sakiniai 1 pav. Sudėtinių sakinių tipų pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.1. Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai Šiame darbe sudėtiniai prijungiamieji sakiniai suklasifikuoti remiantis V. Sirtauto ir Č. Grendos pateikta prijungiamųjų sakinių klasifikacija. Kalbininkai nurodo, kad prijungiamasis sakinys yra sudarytas iš dviejų (ar kelių) gramatiškai vienas kitam priklausomų dėmenų (Sirtautas, Grenda, 1988, 152). Prijungiamieji sakiniai skirstomi sintaksiniu aspektu į veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, būdo, priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo) šalutinius sakinius (Sirtautas, Grenda, 1988, 157 172). Taip pat išskiriami kelių šalutinių dėmenų prijungiamieji sakiniai. Šie sakiniai gali būti skirstomi į sakinius su dviem ar keliais nevienarūšiais šalutiniais dėmenimis, su dviem ar keliais vienarūšiais šalutiniais dėmenimis ir su dviem ar keliais laipsniškai prijungtais šalutiniais dėmenimis (Sirtautas, Grenda, 1988, 173). Pagrindiniai XVI XVII a. lietuvių literatūrinės kalbos sakinio tipai ir modeliai buvo paveldėti iš priešrašytinės epochos liaudies šnekamosios kalbos. Tuometinės kalbos vartosenoje pasirodė nemažai naujų sakinio modelių, kurie ilgainiui išplito ir taip pat sudarė specifinę kalbos sintaksinės struktūros dalį. Tai ypač pasakytina apie prijungiamuosius sakinius, jų sistemoje atsirado daug inovacijų (Palionis, 1979, 65). V. Ambrazo teigimu, prijungiamojo sakinio raida yra gana ankstyva. Seniausią jungtukinių šalutinių sakinių sluoksnį sudarė sakiniai, kurių dėmenys buvo prijungti io- kamieno jungtukais. Tie jungtukai buvo polifunkcionalūs, tačiau jais jungiami sakiniai turėjo kokią nors vyraujančią funkciją: jungtukais jei, jeigi, jeigu sąlygos, jog priežasties bei padarinio (nusakomąją) funkciją, jeib, jeng, idant tikslo funkciją; kartu sakiniai su jei, jeib žymėjo nuolaidą, su jei, jeng žymėjo priežastį (Ambrazas, 2006, 502). 28

J. Palionis pažymi, kad nėra įmanoma visapusiškai charakterizuoti XVI XVII a. lietuvių literatūrinės kalbos sintaksę. Kalbant apie sakinio struktūrą, reikėtų paminėti kitokią jungtukų vartoseną nei dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje (pvz.: ba, bo, nes, in ir, jeng kad, jog, neng negu ir kt.) (Palionis, 1967, 201). J. Palionis pabrėžia, kad XVI XVII a. literatūrinėje kalboje sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, kurių dėmenys prijungiami jungtukais, buvo labai įvairūs. Mažesniu įvairumu pasižymėjo sakiniai, kurių šalutiniai dėmenys būdavo prijungiami santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais. Tiek jungtukinių, tiek santykinių prijungiamųjų sakinių struktūra, o ypač šalutinių dėmenų jungimo būdai daugeliu atvejų buvo tokie patys, kaip ir vėlesniais laikais (Palionis, 1979, 68). XIX a. pab. periodikoje sudėtiniai prijungiamieji sakiniai sudaro daugiausiai 63,1 % iš visos sudėtinių sakinių grupės (žr. 1 pav.). Iš sudėtinių prijungiamųjų sakinių grupės daugiau yra vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių, jie sudaro 54 %. Kiek mažiau yra kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių 46 % iš visų sudėtinių prijungiamųjų sakinių (žr. 2 pav.). 46% 54% Vieno šalutinio dėmens prijungiamieji sakiniai Kelių šalutinių dėmenų prijungiamieji sakiniai 2 pav. Sudėtinių prijungiamųjų sakinių pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.1.1. Vieno šalutinio dėmens prijungiamieji sakiniai Vieno šalutinio dėmens prijungiamieji sakiniai sudaryti iš dviejų dalių pagrindinio dėmens ir šalutinio dėmens. Šalutinis dėmuo yra priklausomas nuo pagrindinio. Pagal dėmenų santykius jie yra skirstomi į veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir aplinkybinius sakinius. Iš tiriamosios medžiagos matyti, kad XIX a. pab. periodikoje daugiausiai yra pažyminio prijungiamųjų sakinių net 35,6 %. Kiek mažiau yra papildinio prijungiamųjų sakinių 27,1 %. Priežasties aplinkybės sakinių ištirtuose tekstuose yra 8,6 %. Apylygiai yra veiksnio (6,8 %) ir sąlygos aplinkybės (7,3 %) prijungiamųjų sakinių. Taip pat rasta laiko (3,9 %), būdo (3,9 %), nuolaidos (2,8 %), tikslo aplinkybės (2,8 %), vietos aplinkybės, (0,6 %) ir tarinio (0,6 %) prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). 29

40 35 30 25 20 15 10 5 0 3 pav. Vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje Vieno šalutinio dėmens prijungiamaisiais sakiniais galima išreikšti sudėtingus prasminius atspalvius. Jie yra kur kas informatyvesni nei vientisiniai, todėl prijungiamuoju sakiniu gali būti išsakyta tikslesnė, ekspresyvesnė ir įvairesnė informacija (Sirtautas, Grenda, 1988, 156). Tai labai svarbu publicistiniam stiliui, nes čia, kaip jau buvo minėta, siekiama konstatuoti konkrečius faktus, kurie lydimi vaizdingų ir emocingų žodžių bei posakių (LKŽ, 2007, 17). Patys dažniausi prijungiamieji sakiniai yra tie, kurie susideda iš dviejų dėmenų pagrindinio ir šalutinio ir daug rečiau yra vartojami daugiadėmeniai prijungiamieji sakiniai (Sirtautas, Grenda, 1988, 173). XIX a. pab. periodikoje vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių yra kiek daugiau nei kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių. Kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių yra tik apie 8 % mažiau nei vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių, todėl galima būtų teigti, kad XIX a. pab. periodikai būdingas ptijungiamųjų sakinių daugiadėmeniškumas. 3.1.1.1. Veiksnio šalutiniai sakiniai Veiksnio šalutinių sakinių gali būti dvejopų: vieni iš jų atstoja pagrindiniame sakinyje nepasakytą veiksnį, o kiti plačiau paaiškina nepakankamai aiškų įvardinį veiksnį. Šalutiniai veiksnio sakiniai, kurie atstoja pagrindiniame sakinyje nepasakytą veikinį, prie pagrindinio dėmens gali būti prijungiami jungtukais kad, jog, ar, rečiau kitais jungtukais, santykiniais įvardžiais ar prieveiksmiais (Sirtautas, Grenda, 1988, 157). O šalutiniai sakiniai, kurie plačiau paaiškina pagrindiniame sakinyje išreikštą, bet nepakankamai aiškų įvardinį veiksnį, reiškiamą 30

parodomaisiais įvardžiais tas, tai, dažniausiai yra prijungiami įvardžiu kas (Sirtautas, Grenda, 1988, 158 159). XIX a. pab. periodikoje veiksnio šalutiniai sakiniai sudaro 6,8 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Tiriamojoje medžiagoje vyrauja sa kiniai, kurie atstoja pagrindiniame sakinyje nepasakytą veiksnį, tokių sakinių yra 69,2 % iš visų veiksnio šalutinių sakinių. Tokie sakiniai prijungiami jungtukais jog, kad, jungiamuoju žodžiu koks, šio žodžio forma kokiu. Šie sakiniai visada prasideda pagrindiniu dėmeniu, o prie jo būna prijungtas šalutinis. Apibendrinamosios šių sakinių struktūros schemos pateiktos po pavyzdžiais. Pvz.: Nežinia /, koks bus atsakymas! (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 10) Isz to matyt / kokiu budu miegant protas žmogaus klaidingai jungia pirmutines mislis su sekancziomis. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 6) Geriaus butu /, kad medžiaga visůmet butu užbaigta per tris sąsiuvus, padarančius vieną tomą. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 10) Gaila /, kad ant Naujų metų ne turime kuomi suramįnti brolius lietuvius. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 1) Jau buvo rašyta Ukininke /, kad pagal paliepimą Apuchtino (buvusio užveizėtojaus mokyklų Lenkų Karalystės) tarp kitų knygų yra atspaustas maskoliszkomis litaromis teip-gi Aukso Altorius skaitliuke 5000 ekz. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Ar gali būti /, kad musu draiginijēse sanlygose viskas pasiliko, lyg į akmenį pavirtęs. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 3) Dēltogi man matos /, jog reikia mesti źodį Algirdis neturinti dēl savęs jokio pamato. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) Sakiniai, kurie pagrindiniame dėmenyje turi atliepiamąjį žodį, sudaro 30,8 % iš visų veiksnio šalutinių sakinių. Tokie sakiniai pagrindiniame dėmenyje turi atliepiamuosius žodžius tas, toksai, tie. Prie pagrindinio sakinio šie sakiniai prijungiami įvardžiais kas, kurie. Šių sakinių struktūra įvairuoja jie gali prasidėti ir pagrindiniu, ir šalutiniu dėmeniu. Pvz.: Ant galo tie, kurie nieko neturējo, o tokiu pas mus daugumas /, turējo pardavinēti savo gabumą dirbti, arba pats save. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) 31

Kas parašo kokią gražią apysaką (istoriją) iš savo galvos /, toksai gauna už tai iš tos draugystės dovanoms tiek ir tiek pinigų. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 20) Kas seka Europos dvasios krutējimą /, tas beabejojimo nůlat girdi apie klaidingų materialyzmo sunų bankrutavojimą ir pagryžimą prie krikščionystēs. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 9 psl.) XVI XVII a. raštuose veiksnio šalutiniai dėmenys buvo prijungiami santykiniais įvardžiais kas, kuris, rečiau jungtukais jog, idant, kad, kaip (Palionis, 1979, 68). Lyginant su XVI XVII a. duomenimis, pastebima, kad veiksnio šalutiniams sakiniams jungti XIX a. pab. periodikoje nėra būdingas jungtukas idant ir santykinis prieveiksmis kaip. Lyginant su dabartine bendrine kalba, matyti, kad XIX a. pab. periodikoje vartojami įvairesni atliepiamieji žodžiai pagrindiniame sakinyje. Pagrindiniame sakinyje yra atliepiamieji žodžiai tas, tie, taip pat žodis toksai, kuris yra nevartojamas dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje (DLKG, 2006, 693). Prijungiamieji veiksnio sakiniai paaiškina pagrindiniame dėmenyje paminėtą nepakankamai aiškų įvardinį veiksnį arba šalutinis dėmuo gali atstoti pagrindiniame dėmenyje nepasakytą veiksnį, tai labai svarbu publicistinio stiliaus tekstams, nes autoriai, konstruodami tokius sakinius, daro savo tekstus informatyvius, tikslius ir aiškius skaitytojui. 3.1.1.2. Tarinio šalutiniai sakiniai V. Sirtauto ir Č. Grendos teigimu, šalutiniai tarinio sakiniai plačiau paaiškina nepakankamai aiškią pagrindinio sakinio vardinę dalį. Paprastai toks sudurtinis tarinys susideda iš pagalbinių veiksmažodžių būti, atrodyti, pasidaryti, tapti. Šalutiniai dėmenys prie pagrindinių dėmenų paprastai prijungiami jungtukais kad, jog, įvardžiu koks, rečiau įvardžiu kas, jungtukais kaip, negu, nei (Sirtautas, Grenda, 1988, 159). Šalutiniai tarinio sakiniai sudaro 0,6 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Sakinyje pagrindinio dėmens sudurtinio tarinio vardinė dalis išreikšta įvardžiu ta, o pagalbinė dalis būti veiksmažodžio būtojo kartinio laiko III-jo asmens forma. Pvz.: 32

Pirma pasekmē to pakylimo buvo ta /, kad musu žmonēs persiskyrē į nedidelę dalį, turinčiu reikalingą ukišką kapitolą, ir daugybę nieko neturinčiu samdininku. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 3) XVI XVII a. raštuose tarinio šalutiniai sakiniai buvo prijungiami jungtuku jog, rečiau jungtuku kad ar įvardžiu koks (Palionis, 1979, 68). Tiriamuosiuose raštuose rastas tik vienas tarinio šalutinis sakinys, kurio šalutinis dėmuo prie pagrindinio yra prijungtas jungtuku kad, kuris nesiskiria nuo dabartinės vartosenos (DLKG, 2006, 692). 3.1.1.3. Papildinio šalutiniai sakiniai Papildinio šalutiniai sakiniai dažniausiai paaiškina veiksmažodinį ar būdvardinį pagrindinio sakinio tarinį ar kitokią ne tarinio vaidmenį turinčią veiksmažodžio ar būdvardžio formą. Prie pagrindinių šalutiniai dėmenys paprastai prijungiami jungtukais kad, jog, ar, santykiniais įvardžiais kas, kuris, katras, koks ir santykiniais prieveiksmiais kada, kaip, kiek, kodėl, kur ir t. t. (Sirtautas, Grenda, 1988, 160 161). XIX a. pab. periodikoje papildinio šalutinių sakinių yra 27,1 % iš visos vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių grupės (žr. 3 pav.). Papildinio šalutiniai sakiniai paprastai prasideda pagrindiniu dėmeniu ir baigiasi šalutiniu. Dažniausiai dėmenims jungti vartojamas jungtukas kad, rečiau jungtukas jog. Apibendrinamoji tokių sakinių schema pavaizduota po pavyzdžiais. Pvz.: Pradėjo prikalbinėti išvarytůsiems /, kad skaityti sutiktu, prižadėdami jůs vėlei į gimnaziją priimti. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 8) Nemiela yra girdėti /, kad Lietuvių apsėstose vietose, kaip ir pas mus Lietuvoje, ir Amerikoje mėgsta vaisintis tos musų utėlės Žydai ir daro musų Lietuviams pirkliams konkurenciją. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 17) Gal mislyjate, skaitytojai /, kad tůmi ir pabaigta? (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 9) Dėlto-gi da atkartoju /, kad vienas tik monopolis nė girtuoklystės nesumažės, nė žmonių gerovės nepadidįs, o kartais gali net užkenkti. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) Matome /, kad netik materijališkose išlygose, bude musu produkcijos, bet ir draugijinēse sanlygose apsireiškia nauja buržuaziška epoka. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) 33

Juk ir Vieszpats Jezus ant to sviėta budamas visiems gerai darė, visiems gerai linkėjo, norėjo /, kad visi pažintu tiesą ir aną priimtu ir iszpažintu. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 114) Ir szitie źodźiai yra tuom geri /, jog juos supranta kiekvienas, mokantis lietuviszką kalbą. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) Pridůdamę dar ir tai /, jog kurie viernieji iš savo pačias maldų įdermes par aštůnias artimiausias dienas po Sekminių, tegalės užsipelnyti antrą kartą abudu atlaidu. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 5, p. 5) Na, ar nežinai /, jog tai Mikė Bružažentis isz Kumpikų isz Prusų gazetą iszsiraszo! (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 113) Su wieszpaties pagalba mes kiek pajėgdami ir in nanidami triusimes ir ruoszimes, tos dumos budami / jog ir musu darbas gali buti naudingas. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 7) Taip pat šalutiniai papildinio sakiniai XIX a. pab. periodikoje yra prijungiami santykiniu prieveiksmiu kaip, įvardžiais koks, kas ir jų formomis, prieveiksmiais kur ir kamę. Pvz.: Paklauskime savęs abelnai /, kas tai yra istorija? (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 4) Dievas žino /, ką sulauksime? (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 10) Tos atmainos parodo /, ko norējo vyriausybē. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 31) Taip tai matome /, kaip vienas pamislyjimas daug susigiminiavusių mųs mislių primena. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 5) Žinome /, kaip lengva fabrikantui kyšiais arba kitokiu budu gauti kotik nori nuo valdžios. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 31) Ir taip dabar matom` / kokiu budu atsiranda sapnai. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 6) Stodami in pułka sawa garbingu draugbroliu laikraszcziu, pirmucziausei turime pasisakyti /, koks musu mieris ira. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 5) Blazkiuko kas, na, palauk, asz jam parodysiu /, kur pipirų žemė! (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 113) Pasitaikė atvejis su jungtuku juogiai. Pvz.: Maskolijos valdžia, užvesdama monopolį, gyrėsi /, juogiai tai daro vien sumažinimui girtuoklystės ir padidinimui žmonių gerovės. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) Antri išvydę toje programoje spragą, su plaukais iš baimēs pasišiaususeis šaukia /: kamę yra to viso cementas ir papēdē? (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 7) 34

Tačiau yra du atvejai, kai papildinio šalutiniai sakiniai prasideda šalutiniu dėmeniu šie sakiniai prijungiami jungtukais jogiai ir ar. Ar bus ta žinia apie ciecoriaus dovaną apgarsinta visuose valsčiuose ar ne /, to negalima tikrai žinoti. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Jogiai taip turējo but /, tą parodo daug liekanų nuo lietuvių ir slavēnų geografiszkuose varduose upių, kalnų ir t. t., iszmētytuose po visą pusiasalį ir po salas Egejaus marių. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 4) XVI XVII a. raštuose papildinio šalutiniai sakiniai buvo prijungiami jungtukais idant, jeib, jog, retai jungtukais kad, kaip, prieveiksmiais kada, kur ir įvardžiu kas (Palionis, 1979, 68). XIX a. pab. periodikoje papildinio šalutiniai sakiniai dažniausiai prijungiami jungtuku kad, šis jungtukas XVI XVII a. raštuose buvo vartojamas retai. Taip pat tiriamajai periodikai būdingi jungtukai jog, kaip, ar, įvardis kas. Papildinio šalutiniai sakiniai taip pat prijungiami tokiais jungiamaisiais žodžiais: kur, koks, įvardžio kas formomis ko, ką, prieveiksmiu kada, jungtukais juogiai, jogiai. XIX a. pab. periodikoje papildinio šalutiniams sakiniams jungti nevartojami jungtukai jeib ir idant, kurie buvo vartojami XVI XVII a. raštuose. J. Žukauskaitė teigia, kad kasdieninėje šnekamojoje kalboje šalutiniams papildinio sakiniams jungti dažniau vartojamas jungtukas kad. Bet dabartinėje rašomojoje kalboje niekas nejaučia jokio prasminio skirtumo, todėl vienodai vartojami jungtukai kad ir jog papildinio šalutiniams sakiniams prijungti (Žukauskaitė, 1960, 37). Dera paminėti, kad XIX a. pab. periodikoje papildinio šalutinių sakinių, kurių dėmenys prijungti jungtuku kad, yra dvigubai dažniau nei su jungtuku jog. Tiriamojoje medžiagoje papildinio šalutiniams sakiniams jungti vartojami jungtukai jogiai, juogiai, kurie yra nebūdingi seniesiems raštams ir yra nevartojami dabartinėje bendrinėje kalboje (DLKG, 2006, 692). Papildinio šalutiniai sakiniai išplečia ir paaiškina nepakankamai aiškų pagrindinio sakinio turinį, tokių sakinių vartojimas daro tekstą informatyvų ir tikslų. 35

3.1.1.4. Pažyminio šalutiniai sakiniai V. Sirtauto ir Č. Grendos nurodoma, kad šalutiniai pažyminio sakiniai pažymi bet kurią pagrindinio sakinio dalį, kuri yra išreikšta daiktavardžiu, o retkarčiais ir daiktavardišku įvardžiu. Šie šalutiniai sakiniai išskiria kuriuo nors atžvilgiu daiktą ar asmenį iš kitų daiktų, nusako jo reikšmę ar būseną, paryškina jo išskyrimą. Šalutiniai dėmenys prie pagrindinių dėmenų dažniausiai jungiami prijungiamaisiais žodžiais kuris, koks, taip pat gali būti prijungiami ir kitais žodžiais kad, kur, kada, kai, kaip, kodėl, jog jie vartojami rečiau, paprastai po atitinkamas sąvokas reiškiančių daiktavardžių (Sirtautas, Grenda, 1988, 163). V. Sirtauto ir Č. Grendos teigimu, prijungiamieji žodžiai kuris, koks gali būti derinami su pagrindiniame sakinyje esančiu pažymimuoju žodžiu gimine ir skaičiumi, o jų linksnį lemia šalutinio sakinio dalių, su kuriomis tas prijungiamasis žodis yra susijęs, valentinės ypatybės (Sirtautas, Grenda, 1988, 163). XIX a. pab. periodikoje pažyminio šalutinių sakinių yra net 35,6 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Pažyminio šalutiniams sakiniams jungti dažniausiai vartojamos įvairios įvardžio kuris / kuri formos skirtingų skaičių ir linksnių. Apibendrinamoji tokių sakinių schema pateikiama po pavyzdžiais. Pvz.: Dingo tokiu budu darbas /, kurį nevienas szendieną apgaili.(nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 1) Budint ant proto mųsų vieszpatauja atyda (uvoga) /, kuri nedaleižia klaidingo susijungimo mislių. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 5) Bet yra dar ir tokie /, kuriems viso to dar negana. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) Ne padidins meilę dėl rusiszku raidžiu nei gasdinimai Vladimiero, nei apskudimai, nei vardas nihilistas /, kuriům apdovanoja turinczius savo geismus Varszavskij Dnievnik. (Varpas, 1889, Nr. 2, p. 18) V. Sirtautas ir Č. Grenda teigia, kad prijungiamasis žodis gali eiti ir su kuriuo nors prielinksniu (Sirtautas, Grenda, 1988, 163). Tokio tipo sakinių XIX a. pab. periodikoje taip pat buvo rasta ( dēl kuriu, apie kuriuos, tarp kurių, ant kurių). Apibendrinamoji šios rūšies sakinių schema pateikiama po pavyzdžiais. Pvz.: 36

Tokiu budu lieka didelē daugybē darbininku amatuose, prekystēje, naminēj pramonēj, žemdirbystēj ir t. t. /, dēl kuriu nēra jokiu tiesu apē darbo dieną. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 29) Teipjau atsitiko ir kituose valsčiuose /, apie kuriuos teko mums girdėt. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Važiuojant generalgubernatoriui per Suvalkų guberniją žmonės padavė daug prašymų /, tarp kurių daugiausiai buvo prašymų apie paleidimą lietuviškos spaudos. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Rods, prieźastys tos / ant kurių pasiremia visokį burimai lyginai yra iszmislu ir dagi be jokios paramos. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 5) Taip pat tiriamoje medžiagoje buvo rasta sakinių, kurių šalutiniai dėmenys prie pagrindinių prijungiami jungtukais kad, kaip, santykiniais prieveiksmiais kur, kada, jie vartojami po atitinkamas sąvokas reiškiančių daiktavardžių Pvz.: Antra paskido garsas /, kad Auszra nebutinai kelsis. ( Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 1) Jau trisdeszimt ir penki metai praejo nuog to laiko /, kada atsirado pirmas lietuwiszkas laikrasztis. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3) Raidės arba rasztženklei dėl lietuviszkos kalbos, tai naminei Lietuviu dalykai /, kur ne gali buti geidžiamas svetimas įsikiszimas. (Varpas, 1889, Nr. 2, p. 18) Dar kilsta klausymas /, kaip, kokiame pobudije aną išleisti? (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 10) Rasta sakinių, kurių pažyminio šalutiniai dėmenys prijungiami jungiamaisiais žodžiais kurs, kursai, kurie yra nevartojami dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje (DLKG, 2006, 692). Pvz.: Pirmas yra truko nuo trukti, truksta su ilga u /, kurs atsako lenkiszkam źodźiui oberwać. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) To delei tegul bus garbinamas tas Lietuwos mylėtojas /, kursai pirm trisdeszimt ir penkiu metu išsteigdamas laikraszti Lietuwninku Prieteliu pradejo rupintis apie iszplatiniamą tarp broliu dwasiszkos szwiesos. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 5) XVI XVII a. raštuose pažyminio šalutiniai sakiniai buvo prijungiami įvardžiu kuris, rečiau jungtukais kad, jog, įvardžiu kas (Palionis, 1979, 68). Iš aptartos medžiagos galime 37

matyti, kad XIX a. pab. periodikoje pažyminio šalutinių sakinių jungtukai pasižymėjo didesniu įvairumu. Tiriamoje medžiagoje nebuvo rasta pažyminio šalutinių sakinių, prijungiamų įvardžiu kas, kuris buvo vartojamas XVI XVII a. raštuose. Taip pat vartojamos formos kurs, kursai, kurios, kaip jau minėta, dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje nėra vartojamos (DLKG, 2006, 692). XIX a. pab. periodikoje vartojamas jungtukas kad, prieveiksmiai kaip, kur, kada, kurie nevartojami XVI XVII a. raštuose. Tirtuose tekstuose vyrauja pažyminio šalutiniai sakiniai. Šie sakiniai leidžia tiksliai ir detaliai atskleisti daiktų ar reiškinių ypatybes publicistinio stiliaus tekstuose. Galima daryti prielaidą, kad autoriams labai svarbu nurodyti daiktų ir reiškinių ypatybes. 3.1.1.5. Laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai Pagrindinio sakinio veiksmo ar būsenos laiką bei trukmę parodo laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai. Prie pagrindinio dėmens šalutiniai dėmenys paprastai prijungiami laiko reikšmės jungtuku kai ir įvardiniu prieveiksmiu kada. Gerokai rečiau laiko šalutiniai sakiniai prijungiami jungtukais iki, kol, kolei, ligi, vos (Sirtautas, Grenda, 1988, 165). Pagal pagrindinio ir šalutinio dėmenų laikų santykius šiuos sakinius galima skirstyti į dvi grupes sakinius, kuriuose ir pagrindinio, ir šalutinio dėmens veiksmas vyksta tuo pačiu metu tai vienalaikiškumo reikšmė ir sakinius, kurių veiksmai vyksta ne vienu metu tai nevienalaikiškumo reikšmė (Sirtautas, Grenda, 1988, 165). XIX a. pab. periodikoje laiko aplinkybės sakiniai sudaro 3,9 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Kiek daugiau yra sakinių, kurių dėmenys reiškia vienu laiku vykstantį veiksmą, tokie sakiniai sudaro 57,1 % iš visų laiko aplinkybės sakinių. Nevienalaikiškumo reikšmė pasitaiko kiek rečiau, tokie sakiniai sudaro 42,9 %. Abiejų rūšių sakiniams yra būdingesni sakiniai su atliepiamaisiais žodžiai pagrindiniame dėmenyje. Tačiau abi grupės turi sakinių, kurių pagrindiniame dėmenyje atliepiamojo žodžio nėra. Svarbu pastebėti, kad sakiniai, kurie prijungiami jungtuku kolaik, visada prasideda šalutiniu dėmeniu, tačiau dažniau laiko šalutiniai sakiniai prasideda pagrindiniu dėmeniu. Sakinių su vienalaikiškumo reikšme pavyzdžiai: Kolaik ne uźgims solidarystē ir besigelbėjimas vienų su kitais dēl išsiluosavimo iš ryšių /, tolaik kiekvieni Nauji metai atneš mums tokiąpat dovaną kaip ir šimet. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 2) Kolaik prispaustiejie patys uź plaukų tąsysis /, tolaik Mefistofeliai administratoriai, erzinant vienus prieš kitus ir besijuokiant į kumščią iš paikumo ir apjakimo prispaustujų gaivalų, 38

gali drąsiai giedoti garsią ištrauką iš vokiškos patrijotiškos giesmēs: mein Vaterland kann ruhig sein. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 2) Teisybė, šiandien daugumas mato prekystėje tik lengvą budą gyventi ir maitintis /, kada prekystė turi dėl musų daug didesnę svarbą. (Ukininkas, 1895, Nr. 23, p. 177) Nevienalaikiškumo reikšmei žymėti būdingas prieveiksmis kada. Pagrindiniame dėmenyje irgi gali būti atliepiamasis žodis, tačiau nebūtinai. Sakiniai gali prasidėti ir pagrindiniu, ir šalutiniu dėmeniu. Kartais sakiniai gali prasidėti jungtukų samplaikomis. Pvz.: Ale kada pirm kelių metų pasirodė tarp Amerikos Lietuvių keli gerai mokinti Lietuviai /, tai Amerikos Lietuviai pradėjo umai kilti ir skirtis tų senų Lietuvos globėjų ponų Lenkų. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 17) Tas musu nerangumas apsireiškē ypačiai dabar /, kada mus atlankē ūkiškas kryzis, iš priežasties visuotinio nupuolimo javu prekēs. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) Jšleidžia tada /, kada išsigando pati ne galēdama nieko padaryti su sustreikavusiais Peterburgo darbininkais. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 28) Laukti uźtarimo svetimų galima butu tada /, jaigu turētume kuomi uź tą uźtarimą uźmokēti, arba atitarnauti. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 1) XVI XVII a. raštuose, V. Ambrazo teigimu, laiko funkciją pirmiausiai gavo sakiniai su laiko prieveiksmiu kada(n), kadangi, vėliau sakiniai su lyginamuoju ir būdo prieveiksmiu kaip(o), kaipogi (Ambrazas, 2006, 502). J. Palionis nurodo, kad laiko aplinkybės sakiniai taip pat buvo jungiami jungtukais iki, kad, prieveiksmiais kada, kolei, kuomet ir kt. (Palionis, 1979, 68). A. Judžentis ir J. Pajėdienė akcentuoja, kad XVI a. raštuose laiko santykiams reikšti dažniausiai yra vartojamas jungtukas kad, rečiau vartojami jungiamieji žodžiai kaip, kada ir ik kolai (Judžentis, Pajėdienė, 2005, 62). O XVII a. raštuose dažniausiai laiko šalutiniams dėmenims jungti vartojamas prieveiksmis kadu, jungtukas kad ir prieveiksmis kuomet (Judžentis, 2009, 95). Gerokai skiriasi senųjų (XVI XVII a.) raštų ir XIX a. pab. periodikoje vartotų sudėtinių prijungiamųjų sakinių jungtukai. Jungiamieji žodžiai kad, kadu, kaip, kuomet ir ik kolai yra visai nebūdingi XIX a. pab. periodikoje vartotiems laiko aplinkybės šalutiniams sakiniams. 39

Taip pat XIX a. pab. periodikai nebūdingi jungiamieji žodžiai kadangi, kaip(o), kaipogi, kolei, kuomet, iki ir kt., kurie būdingi seniesiems (XVI XVII a.) raštams. Palyginti negausi laiko aplinkybės šalutinių sakinių grupė XIX a. pab. periodikoje rodo, kad XVI XVII a. raštuose laiko santykiams reikšti buvo vartojami įvairesni jungtukai. Sutampa tik nedažnai senuosiuose (XVI XVI a.) raštuose vartotas prieveiksmis kada, kuris XIX a. pab. periodikoje vartojamas dažniausiai laiko šalutiniams dėmenims jungti. Tačiau jungiamasis žodis kolaik, kuris buvo vartojamas XIX a. pab. periodikoje, yra nebūdingas XVI XVII a. raštams. Dabartinėje bendrinėje kalboje laiko santykiams reikšti paprastai vartojami jungtukai kai, kada, kol, iki, ligi, vos, tik. Taip pat vartojami atliepiamieji žodžiai tada, tuomet, po to, tol ir kt. (DLKG, 2006, 680). Dabartinėje bendrinėje kalboje nėra varto jami jungtukai kolaik ir jaigu laiko santykiams reikšti, taip pat nebūdingas atliepiamasis žodis tolaik, kuris yra vartojamas XIX a. pab. periodikoje laiko santykiams reikšti (DLKG, 2006, 693). Iš tiriamos medžiagos matyti, kad XIX a. pab. periodikai būdingi šalutiniai laiko sakiniai, kurie prijungiami prieveiksmiu kada, kuris yra vartojamas ir dabartinėje bendrinėje kalboje. Taip pat tiriamai periodikai būdingas jungiamasis žodis kolaik, kuris nėra vartojamas dabartinėje bendrinėje kalboje, taip pat jis nevartojamas ir XVI XVII a. raštuose. Palyginus duomenis su XVI XVII a. raštais, yra matyti, kad senuosiuose (XVI XVII a.) raštuose laiko santykiams reikšti buvo vartojami daug įvairesni jungtukai ir jungiamieji žodžiai. Prijungiamaisiais laiko aplinkybės sakiniais su vienu šalutiniu dėmeniu galima tiksliai ir glaustai nurodyti veiksmo ar reiškinio vykimo laiką. Šie sakiniai yra informatyvesni nei vientisiniai sakiniai, šiais sakiniais galime perteikti daug koncentruotos informacijos, o tai yra svarbu publicistiniam stiliui. 3.1.1.6. Vietos aplinkybės šalutiniai sakiniai V. Sirtautas ir Č. Grenda Lietuvių kalbos sintaksėje nurodo, kad vietos aplinkybės šalutiniai sakiniai parodo pagrindinio dėmens veiksmo vietą ar kryptį, patikslina tame sakinyje esančią nekonkrečią vietos aplinkybę. Prie pagrindinio dėmens vietos aplinkybės šalutiniai dėmenys prijungiami santykiniu prieveiksmiu kur, rečiau suprieveiksmėjusia įvardžio forma kame. Atliepiamuoju žodžiu pagrindiniame sakinyje dažniausiai eina prieveiksmis ten, rečiau čia, visur (Sirtautas, Grenda. 1988, 164). XIX a. pab. periodikoje vietos aplinkybės šalutiniai sakiniai sudaro 0,6 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Vietos aplinkybės šalutinis dėmuo prie 40

pagrindinio prijungiamas prieveiksmiu kur. Šalutinis dėmuo patikslina pagrindiniame sakinyje esančią nekonkrečią vietos aplinkybę, pagrindiniame dėmenyje yra atliepiamasis žodis ten. Pvz.: Rusiszki spaudėjai, iszvaikyti negeidžianczia szviesos rusiszka tauta, jieszkojo prieglaudos ten /, kur sziandien patiems Lietuvams knįgu spaudinti ne daleidžia. (Varpas, 1889, Nr. 2, p. 18) J. Palionio teigimu, XVI XVII a. raštuose vietos aplinkybės sakiniai buvo prijungiami prieveiksmiu kur (Palionis, 1979, 68). Prie tokios pat išvados priėjo ir A. Judžentis bei J. Pajėdienė, ištyrę XVI a. raštus. Akcentuojama, kad sudėtiniame sakinyje šalutiniai dėmenys visais atvejais vartojami po pagrindinio dėmens (Judžentis, Pajėdienė, 2005, 54). Vietos šalutiniai sakiniai dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje paprastai sudaromi jungiant dėmenis prieveiksmiu kur. Dažniausiai vartojamas atliepiamasis žodis pagrindiniame sakinyje yra prieveiksmis ten (DLKG, 2006, 689, 690). XIX a. pab. periodikoje vartojami vietos aplinkybės šalutiniai sakiniai savo pobūdžiu nesiskiria nei nuo XVI XVII a. raštams būdingų sakinių, nei nuo dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje vartojamų sakinių. 3.1.1.7. Būdo aplinkybės šalutiniai sakiniai Būdo aplinkybės sakiniai yra gana įvairūs vieni jų rodo veiksmo ar būvio kokybę, kiti kiekybę, treti kokios nors ypatybės laipsnišką didėjimą ar mažėjimą, intensyvumą. Būdingiausi būdo aplinkybės šalutinių dėmenų prijungiamieji žodžiai yra kaip, kad, jog, lyg, negu, tarytum, tarsi, kiek, taip pat poriniai juo... juo, juo... tuo, kuo... tuo. Pagrindiniame sakinyje beveik visada būna atliepiamasis žodis, pavyzdžiui, taip, tiek, tiek pat, ne tiek. V. Sirtautas ir Č. Grenda nurodo, kad būdo aplinkybės šalutiniai sakiniai gali būti skirstomi į kelis porūšius: 1) kokybės būdo aplinkybės sakinius kurie prasideda prijungiamaisiais žodžiais kaip, kad, jog (jie pabrėžia realių gretimų reiškinių panašumą); 2) kiekybės būdo aplinkybės sakinius, kurie pagrindiniame dėmenyje paprastai turi kokį nors atliepiamąjį žodį, o būdingiausi prijungiamieji žodžiai yra kiek, kad, jog. Nepanašūs į kitus būdo aplinkybės sakinius yra sakiniai su poriniais jungtukais, tokie sakiniai rodo vienodai intensyvėjančius, kintančius veiksmus ar reiškinius (Sirtautas, Grenda, 1988, 168, 169). 41

XIX a. pab. periodikoje būdo aplinkybės šalutiniai sakiniai sudaro 3,9 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Visi rasti atvejai atitinka kokybės būdo aplinkybės sakinius. Visi būdo aplinkybės šalutiniai sakiniai pagrindiniame dėmenyje turi atliepiamuosius žodžius. Dažniausiai vartojamas atliepiamasis žodis taip, taip pat jo forma teip ir taipjau. Dažniausiai vartojamas prijungiamasis jungtukas kad, rečiau vartojamas jungtukas kaip. Taip pat yra vienas atvejis su jungtuku jog. Sakiniai, kurių šalutiniai dėmenys prijungiami jungtuku kaip, prasideda šalutiniu dėmeniu, visais kitais atvejais sakiniai prasideda pagrindiniu dėmeniu. Apibendrinamosios sakiniu schemos pateikiamos po pavyzdžiais. Pvz.: Ir szita pusē yra taip pikta /, kad jiji ant nieko verczia visa musų darbą. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 4) Senowes gadynese apgyvenus kone dwigubą źemes plotą, ji szendie taip didei wisose szalyse susimaźino /, jog prilygsta tiktai szeszeliui senosios musû Lietuwos! (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3) Bet Susivienyjimas dabar taip ėmė kilti ir didintis /, kad vargu bau tie gaišinimai toliaus galės jam ką kenkti. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 19) Romėnai turi net dvi savo tarmes, teip skirtas /, kad kalbantiejie vieni antrų nesuprant. (Lietuvos darbininkas, 1899, Nr. 3, p. 2) Kaip buvo su prisakymu apie įvedimą maskoliškos kalbos į valsčių raštinyčias /, teip pasibaigs ir su minėtu valdžios užsimanymu. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Kaip auszrai ausztant nyksta ant źemes nakties tamsybe /, o kad taipjau praszwistu ir Lietuwos dwase! (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 7) Rastas vienas atvejis su kartojamaisiais jungtukais kuo... tuo. Tai ypatingo tipo sakinys, kuris rodo vienodai intensyvėjančius, kintančius veiksmus ar reiškinius (Sirtautas, Grenda, 1988, 168, 169). Pvz.: Vienok kuo tolymesnes gadynes mes norēsime atstatyt /, tuo mes rasime maźiaus tikrų źinių. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 4) Sakinys prasideda jungtuku vienok, kuris, kaip jau minėta, dabartinėje bendrinėje kalboje yra neteiktinas (Šukys, 2003, 46). 42

XIX a. pab. periodikoje dažniausiai būdo šalutiniams sakiniams jungti vartojamas jungtukas kad ir kaip, o XVI XVII a. raštuose dažniausiai vartojamas jungtukas jog, retai vartojami kad, negu ir kt. (Palionis, 1979, 68). Jungtukas negu XIX a. pab. periodikai iš viso yra nebūdingas. Taip pat vartojami poriniai jungtukai kuo... tuo, kurie nebuvo vartojami XVI XVII a. raštuose. Dabartinėje bendrinėje kalboje lyginamieji kokybės sakiniai sudaromi su jungiamaisiais žodžiais kaip, lyg, it, tarytum, tarsi. Sakiniuose, kuriais lyginami veiksmai ar būsenos, vartojamas atliepiamasis žodis taip (DLKG, 2006, 690, 691). Taip pat dabartinėje bendrinėje kalboje vartojami sakiniai su poriniais jungtukais kuo... tuo, juo... tuo, juo... juo. Jie vartojami gretinant veiksmus (reiškinius) pagal jų intensyvumo laipsnį (DLKG, 2006, 694). XIX a. pab. periodikoje vartotų atliepiamųjų žodžių formos teip ir taipjau yra nevartojamos dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje (DLKG, 2006, 693). Prijungiamaisiais būdo aplinkybės sakiniais su vienu šalutiniu dėmeniu galima išsamiai nusakyti veiksmo ar būvio kokybę, informatyviai nurodyti vienodai intensyvėjančius ar kintančius veiksmus. Tai yra svarbu publicistinio stiliaus tekstams. 3.1.1.8. Priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai Priežasties šalutiniai dėmenys prie pagrindinio dėmens paprastai prijungiami priežasties jungtukais nes ir kadangi. Vartojami ir kiti jungtukai ir jungiamieji žodžiai šalutiniams dėmenims prijungti jungtukas kad, santykiniai prieveiksmiai ko, kam, kurie yra kilę iš įvardžių. Pagrindiniame dėmenyje gali būti atliepiamieji žodžiai todėl, dėl to, už tai (Sirtautas, Grenda, 1988, 169). Grynieji priežasties šalutiniai sakiniai yra sudaromi vartojant specialiuosius jungtukus nes, kadangi, o priežasties konstrukcijose su jungtuku kad šalia priežasties reikšmės gali būti ir kitų sintaksinių reikšmių atspalvių, tikslo, sąlygos, laiko, aiškinamieji ir kt. (Drotvinas, 1963, 15). XIX a. pab. periodikoje šalutinių priežasties sakinių yra 8,6 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Kaip ir dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje, XIX a. pab. periodikoje priežasties aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti dažniausiai vartojamas įvairių formų jungtukas nes (nēs, nėsa). V. Sirtauto ir Č. Grendos teigimu, nes jungtuku prijungti priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai visada eina po pagrindinio dėmens, pirma pasakomas koks nors padarinys, įvykis, o paskui to padarinio ar įvykio priežastis (Sirtautas, Grenda, 1988, 169). Apibendrinamosios sakinių schemos pateikiamos po pavyzdžiais. Pvz.: 43

Patekę jos į laikraszczius, paskirtus dēl apszvietunų da placziau ima terszti kalbą / nes randa naujus pasekėjus. (Nauja Auszra,1892, Nr. 1, p. 4) Vaitojimai ir skundai ne pagerįs musų padējimo /, nēs rugojimų, su paspirta atsakančia stiprybe, nieks ne klauso. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 1) Toki skundai reikia siųsti tiesioj pas generalgubernatorių į Varšuvą /, nėsa gubernatoriai eina iš vien su viršininkais ir balso žmonių ne klauso. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Bet teip tveriamos draugystės Maskolijoje užgintos /, nėsa negeistinos policijai. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) Turi jis baisų priešininką /, nes sukilo prieš jį darbininkai rusiški, lenkiški, lietuviski, žydiški ir kiti. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 28) Dažnai vartojamas jungtukas kad dėmenims jungti. V. Sirtauto ir Č. Grendos nuomone, sakinių su jungtuku kad pagrindinis dėmuo dažnai turi atliepiamąjį žodį (Sirtautas, Grenda, 1988, 170). XIX a. pab. periodikoje yra sakinių su jungtuku kad, kurie turi atliepiamųjų žodžių ( dėlto, dēlto), tačiau daugiau yra sakinių be atliepiamųjų žodžių. Visi sakiniai, kurių dėmenys prijungiami jungtuku kad ir su atliepiamaisiais žodžiais, ir be jų, prasideda pagrindiniu dėmeniu. Apibendrinamoji šių sakinių schema pateikiama po pavyzdžiais. Pvz.: Nepridera tyčioties, o kartais ir pykti ant musų laikraščių /, kad kartais netaktiškai pasielgia arba neužtektinai atsako laukimui. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, 11) Rupinose jie apē tai dėlto /, kad toks budas buvo ir yra prieinamiausias žemai kulturiškai stovinčioje šalyje, o priegtam da ir atsilikusioms kultūriškai luomoms. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) Juk ir didelei turtingi ir liůsei mokytų tikrų rašēju, vedami svetimi laikraščiai kasmet apskelbia apie permainas /, kad geriaus galētu skaitytojams tikti. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 11) Pastebima, kad šalutiniai priežasties sakiniai su jungtuku kad būdingiausi Tėvynės sargo leidiniui. Toks pavyzdys randamas tų pačių metų, kaip ir Tėvynės sargo, Lietuvos darbininko leidinyje. XIX a. pab. periodikoje yra sakinių su jungtuku kadangi, tačiau jis vartojamas daug rečiau nei jungtukai nes arba kad. V. Sirtautas ir Č. Grenda, remdamiesi LKG III, teigia, kad 44

šalutiniai priežasties sakiniai su jungtuku kadangi yra būdingesni moksliniam ir kanceliariniam stiliui. Dažniau tokie sakiniai eina prieš pagrindinį sakinį, šalutinis sakinys pasako priežastį, o pagrindinis padarinį. Kai šalutinis dėmuo eina po pagrindinio dėmens, tų sakinių dėmenų tarpusavio santykis yra toks pats, kaip ir šalutinių sakinių, prijungtų jungtuku nes (Sirtautas. Grenda, 1988, 169 170). XIX a. pab. periodikoje randama įvairių šios rūšies sakinių. Struktūros požiūriu šalutinis dėmuo gali eiti prieš pagrindinį dėmenį ir po jo. Pvz.: Kadangi užlikymui sveikatos ir spēku prie sunkaus darbo reikia 8 adynas miegoti /, tad darbininkui lieka tik pusantros adytos atvangos. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 30) Atsakyti stačiai ant tokio klausymo, tiesą sakant, gana sunku /, kadangi nēra jokiu žinių apē vietines sanlygas, jokios statistikos išskyrus anos parodijos, išduotos policijos. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 3) L. Drotvinas akcentuoja, kad XVI XVII a. raštuose, kaip ir dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje, priežasties konstrukcijose dažniausiai vartojami yra specialieji priežasties jungtukai nes, kadangi ir įvairūs jų variantai nesa, nesang, kadang, kadangel (Drotvinas, 1964, 19). XVI XVII a. raštuose priežasties sakiniai buvo jungiami jungtukais kadangi, nes (Palionis, 1979, 68). V. Ambrazas nurodo, kad iš dalyvių formų susidarė šie nauji jungtukai priežasties santykiams reikšti nẽs / nes < nẽsan (bevardės giminės veikiamasis esamojo laiko dalyvis) (Ambrazas, 2006, 503). Taip pat XVI XVII a. raštuose priežasties santykiams reikšti yra vartojami slaviškos kilmės jungtukai ba (bo) (Drotvinas, 1 964, 20). Šiuo požiūriu skiriasi tiriamoje medžiagoje vartotų sakinių ypatumai. XIX a. pab. periodikoje slaviškos kilmės jungtukai ba (bo) jau nėra vartojami. Sutinkama keletas nes jungtuko variantų, tačiau iš tiriamos medžiagos matyti, kad XVI XVII a. raštuose priežasties konstrukcijose vartojama daugiau skirtingų jungtukų ir jų variantų nei XIX a. Daugiareikšmis jungtukas kad, L. Drotvino teigimu, dabartinėje lietuvių kalboje yra plačiai paplitęs, o senųjų raštų priežasties konstrukcijose jis vartojamas retai (Drotvinas, 1964, 20). XIX a. pab. periodikoje jungtukas kad priežasties santykiams reikšti, palyginti su kitais jungiamaisiais žodžiais, yra vartojamas pakankamai dažnai. L. Drotvinas pažymi, vietoj jungtuko kad senųjų raštų priežasties konstrukcijose žymiai dažniau vartojamas jungtukas jog (Drotvinas, 1964, 21). Priežasties aplinkybės šalutiniai 45

sakiniai su jungtuku jog yra būdinga senųjų raštų sudėtinio sakinio ypatybė. Senojoje lietuvių kalboje jungtukas jog ir įvairūs jo variantai buvo viena plačiausiai vartojamų jungimo priemonių šalutiniams priežasties sakiniams jungti (Judžentis, 2009, 79). XIX a. pab. periodikoje jungtukas jog šalutiniams priežasties aplinkybės sakinių dėmenims jungti vartojamas žymiai rečiau nei jungtukas kad. Rastas tik vienas atvejis. Pvz.: Tas sunykimas musû tautos nusidawe ipaczei del to /, jog daugumas Lietuwiû parubeźiuose su kitomis tautomis gywenancziû, pasisawino per ilgus amźius swetimas kalbas. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3) Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje priežasties santykiams reikšti vartojami jungtukai kadangi, nes ir kad. Pastarasis dažniausiai turi atliepiamųjų žodžių dėl to, todėl, užtai, ir pan. (DLKG, 2006, 684). Tiriamoji medžiaga rodo, kad XIX a. pab. period ikoje sudėtinių sakinių vartosena kiek skiriasi nuo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos. Dabartinėje bendrinėje kalboje nevartojami priežasties šalutiniai sakiniai, kurių dėmenys prijungiami jungtuku jog. Prijungiamieji priežasties sakiniai nurodo priežasties padarinio santykius, tai svarbu analitinio pobūdžio tekstams, tokiems sakiniams būdingas informatyvumas. 3.1.1.9. Tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai rodo pagrindinio sakinio veiksmo tikslą bei paskirtį. Pagrindinio dėmens tariniu paprastai eina veiksmažodžiai, kurie reiškia aktyvų veiksmą, kuriuo siekiama, kad įvyktų ar būtų atliekamas kitas veiksmas. Prie pagrindinio dėmens šalutiniai tikslo aplinkybės dėmenys jungiami jungtuku kad, o jų tarinys visada reiškiamas tariamąja nuosaka. Būdingiausia šalutinių tikslo aplinkybės sakinių vieta yra po pagrindinio sakinio (Sirtautas, Grenda, 1988, 172). XIX a. pab. periodikoje tikslo aplinkybės sakiniai sudaro 2,3 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Tikslo šalutiniams sakiniams būdingas tik archajiškas jungtukas idant, kuris dabartinėje bendrinėje kalboje yra retai vartojamas. Lietuvių kalbos gramatikos II tome (toliau LKG II) nurodoma, kad jungtukas idant paprastai randamas tik grožinėje literatūroje (LKG II, 1971, 691). XVI XVII a. raštuose tikslo sakiniams jungti buvo vartojamas jungtukas idant, rečiau jeib, jeng, kad ir kt. (Palionis, 1979, 68). L. Drotvino teigimu, dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai dažniausiai jungiami jungtuku kad ir retkarčiais archajišku idant, kuris senuosiuose raštuose yra pagrindinis tikslo šalutinių sakinių jungtukas. Jungtukas idant senuosiuose raštuose turi keletą grafiškų variantų idante, idand, adunt, id ir kt. 46

Taip pat XVI XVII a. raštuose tikslo aplinkybės šalutinių sakinių dėmenims jungti vartojami jungtukai kad, jeib, rečiau jeng (Drotvinas, 1964, 40). Galima teigti, kad senųjų raštų kalboje tikslo šalutiniams sakiniams jungti buvo vartojami daug įvairesni jungtukai ir jų variantai nei XIX a. pab. periodikoje. Tiriamoje medžiagoje tikslo aplinkybės šalutiniai dėmenys eina po pagrindinio dėmens. Pvz.: Todėl ragina popus /, idant mokįtusi mordviszkos kałbos ir mordviszkai dėl Mordvinų sakytu pamoksłus. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1892, Nr. 19, p. 145) Dabar tiktai moksliszka Perersburgo akademija gali iszdavinėti Rusijoje lietuviszkas knįgas lotyniszkomis raidėmis, bet ir tai dar su pasarga /, idant jos ne galėtu platintis tarp žmonių Lietuviu. (Varpas, 1889, Nr. 2, p. 17) XIX a. pab. periodikoje vartojamas jungtukas idant kartu su bendratimi. Dabartinėje bendrinėje kalboje jungtukas idant su bendratimi yra neteiktinas (KP, 2009, 24). Pvz.: Varpas kiek tikime, arba pasiliaus, arba susidēs su Apžvvalga / idant pastiprinti partija, norinczia, veidmainįgu budu patrotyti iszdirbtus veikimus tēvynainių. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 2). Buvo rastas tik vienas tikslo sakinys, kurio šalutinis dėmuo prijungiamas jungtuku kad. Šalutinis dėmuo eina po pagrindinio dėmens. Pvz.: Gal butu gerai padaryti sąsiuvus keimariniemis, t. y. medžiagą, supratimui sunkesnę, talpinti skyrimai, ir lengvesnę skyrimai, kad galima butu anos perskirti. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 11) Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje tikslo šalutiniams sakiniams jungti paprastai vartojamas jungtukas kad ir tik retkarčiais jungtukas idant. Pažymima, kad sakiniai su jungtuku idant turi kiek archajišką arba knyginį atspalvį (DLKG, 2006, 689). XVI a. lietuvių kalbos tikslo konstrukcijos buvo sudaromos vartojant specializuotus jungtukus idant (idanti), jeib, jeng, o dabartinėje lietuvių kalboje juos pakeitė vienas funkcinis jungtukas kad, kuris senuosiuose raštuose tikslo reikšme visai nevartojamas (Erichsmeier, 2002 (2), 8, 58). XIX a. pab. periodikai būdingesni tikslo sakiniai su archajišku jungtuku idant, tačiau jau randama tikslo konstrukcijų su jungtuku kad, kuris yra vartojamas dabartinėje bendrinėje kalboje tikslo santykiams reikšti. 47

3.1.1.10. Sąlygos aplinkybės šalutiniai sakiniai Šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai pasako sąlygą, kuriai esant pasidaro galimas kitas veiksmas, koks nors padarinys. Abiejų dėmenų (pagrindinio ir šalutinio) tariniai beveik visada reiškiami tų pačių laikų ir nuosakų formomis, ypač dažnos būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos formos. Prie pagrindinio dėmens sąlygos aplinkybės šalutiniai sakiniai dažniausiai jungiami vieną reikšmę turinčiais jungtukais jei, jeigu, kad, rečiau poriniais jei... tai, jeigu... tai, kad... tai (Sirtautas, Grenda, 1988, 170, 171). XIX a. pab. tiriamojoje periodikoje sąlygos šalutiniai sakiniai sudaro 7,3 % iš visų vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių (žr. 3 pav.). Empirinei medžiagai būdingesni sąlygos aplinkybės sakiniai, kurie jungiami poriniais jungtukais jeigu... tai, jeigu... tad, jei... tai. Sakiniai, kuriems būdingi poriniai jungtukai, visada prasideda šalutiniu dėmeniu. Apibendrinamoji šių sakinių schema pateikiama po pavyzdžiais. Pvz.: Jeigu praneszimas yra teisingas /, tai ar-gi naudinga yra valdžioms nežinoti teisybės? (Varpas, 1889, Nr. 2, p. 18) Jei toksai Judoszelis-iszdavikas eze nepasikartu /, tad neabejotinai reiks jam kentėti ant to sviėto sąžinės graužimus ir iszmetinėjimus, o po smerczio už tokius darbus pragaro dugnę draugę su Judosziu cypti ir kaukti par amžių amžius. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 114) Jeigu darbininkas ne nori sutikti iš geros valios /, tad jį išmeta iš pabriko. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 30) Jei Церковныя Въцтникъ, mums neįtiki /, tai tegul skaito praneszimą, patalpintą kitame pravosłaviszkame łaikrastyje, beje Церковныя Въдомети, iszeinancziamę prie paties Szvencziausiojo Synodo. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1892, Nr. 19, p. 146) Jeigu darbininkas dirba naktį /, tai turi dirbti ne ilgiaus per 10 adynu. ( Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 29) Jeigu kur apsiėjo viršininkas ne mandagiai /, tai reikia surašyti visą apsiėjimą į protokolą ir paduot skundąs. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Taip pat sąlygos aplinkybės šalutiniai sakiniai prijungiami pavieniais jungtukais jei, jeigu ir jaigu. Tokio tipo sakiniai visada prasideda pagrindiniu dėmeniu. Pvz.: 48

Tokią savo politiką gudų vyriausybė varo su n`išpasakotu tvirtumu ir be abejonės pragaištintu mus /, jeigu pasisektu jai priversti daugumą prakilnesnių iš tėvynės Gudijon iškeliauti. (Ukininkas, 1895, Nr. 23, p. 178) Nieko nesakycziau /, jeigu neturēdami savo atsakomo žodźio, paimtumem nuo giminuotēs kalbos ir pasisavintumem jįjį. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) Prie blaivystės draugysčių galėtume jug buti prileisti ir mes ir turėtume iš to naudą /, jeigu tvėrimas tokių draugysčių butų pavestas primatiškam užmanymui vietinių geros valios, gerų norų ir neilstančio tvirtumo žmonių. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) XIX a. pab. periodikoje šalutiniams priežasties aplinkybės sakiniams reikšti dėl nenusistovėjusios rašybos vartojama jungtuko jeigu forma jaigu, kuri dabartinėje bendrinėje kalboje nėra vartojama (DLKG, 2006, 684 685). Pvz.: Prie tokių įtarmių jokiu budu negalima butu iszreikszti artymystẹ lieźuviu ir įvairiu nuomoniu sziudvieju tautu /, jaigu nepaleist padermystēs kraujo ir bendro sugyvenimo per ilgus amźius. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 5) Dēltogi ir nedyvai /, jaigu pirmi darbinįkai lietuvystēs pirmiausei užsiēmē valymu kalbos. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 2) J. Palionis tvirtina, kad XVI XVII a. raštuose sąlygos šalutiniai sakiniai buvo prijungiami jungtuku jei, rečiau idant, jeib, jog, kad (Palionis, 1979, 68). J. Erichsmeier nurodo, kad XVI XVII a. raštuose pagrindinė sąlygos sakinių jungimo priemonė buvo jungtukas jei ir jo sudėtiniai variantai jeig, jeigi ir jeigu (Erichsmeier, 2002, 11). Taip pat autorė nurodo, kad sąlygos sakiniams jungti buvo vartojami poriniai jungtukai jei... tada, jungtukas kada ir porinis variantas kada... tada (Erichsmeier, 2002 (2 ), 114). A. Judžentis ištyrė, kad XVII a. raštuose sąlygos šalutiniams dėmenims jungti vartojamas jungtukas jei, jungiamieji žodžiai kadu ir kad (Judžentis, 2009, 105).V. Ambrazo teigimu, sąlygos reikšme išliko ir specializavosi tik jungtukai jei ir jeigu (Ambrazas, 2006, 503). Kaip matyti iš tiriamos medžiagos, XIX a. pab. periodikai būdingi poriniai jungtukai sąlygos aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti, kurie nėra būdingi XVI XVII a. raštams. Tiriamoje medžiagoje sąlygos aplinkybės šalutiniams sakiniams jungti būdingi jungtukai jei ir jeigu šiuo požiūriu nesiskiria nei nuo XVI XVII a. raštuose vartotų sakinių, nei nuo dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų prijungiamųjų sąlygos sakinių. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje sąlygos sakiniai sudaromi su reikšminiais jungtukais jeigu, jei, rečiau sudaromi su nereikšminiu jungtuku kad, ir poriniais jungtukais jei... 49

tai, kad... tai ir pan. (DLKG, 2006, 685). Ištyrus empirinę medžiagą, yra matyti, kad XIX a. pab. periodikai sąlygos šalutiniai sakiniai su jungtuku kad yra nebūdingi. Dažnai sakiniai yra sudaromi su poriniais jungtukais, kaip ir dabartinėje bendrinėje kalboje. 3.1.1.11. Nuolaidos aplinkybės šalutiniai sakiniai Šalutiniai nuolaidos aplinkybės sakiniai rodo tokį veiksmą ar būvį, kuriam prieštarauja pagrindinio sakinio turinys. Prie pagrindinio dėmens šalutiniai nuolaidos aplinkybės sakiniai jungiami jungtukais nors, kad ir, tegu(l). Jungtukas nors vartojamas visuose bendrinės kalbos stiliuose, o kad ir, tegu(l) būdingesni grožinei literatūrai ir šnekamajai kalbai. Jungtukas kad paprastai sudaro samplaiką su dalelyte ir (Sirtautas, Grenda, 1988, 171). Šių sakinių struktūra gali būti įvairi. Nuolaidos aplinkybės šalutiniai dėmenys gali būti vartojami prieš pagrindinį dėmenį, po pagrindinio dėmens arba gali būti įsiterpę į pagrindinį dėmenį (Sirtautas, Grenda, 1988, 171). XIX a. pab. periodikoje šalutiniai nuolaidos aplinkybės sakiniai sudaro 2,8 % iš visos vieno šalutinio dėmens prijungiamųjų sakinių grupės (žr. 3 pav.). Tiriamoje medžiagoje šalutiniams nuolaidos aplinkybės sakiniams jungti vartojamas jungtukas nors, kuris dažnai sudaro samplaiką su dalelyte ir. Pvz.: Polemikai skyrimos vietos nenorēčia pavesti /, nors ir tolie ēsu nů misles anos išsižadēti. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 9) Tegul jis stovētu ant sargybos kaip inteligentiškų, teip ir prastesniu lietuvių reikalų /, nors ir nepatogu tą dalyką atlikti vienamę. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 8) Paprastai nuolaidos aplinkybės šalutiniai dėmenys eina po pagrindinio dėmens, tačiau yra atvejis, kai sakinys prasideda šalutiniu dėmeniu. Kai šalutinis nuolaidos aplinkybės dėmuo eina prieš pagrindinį ir kai norima labiau pabrėžti prieštaravimą tarp tų dėmenų gali būti vartojami poriniai jungtukai (Sirtautas, Grenda, 1988, 171, 172). Ti riamojoje medžiagoje yra atvejų, kai dėmenys jungiami samplaika jungtuko nors su dalelyte ir. Tokie sakiniai gali prasidėti ir pagrindiniu, ir šalutiniu dėmeniu. Apibendrinamosios sakinių schemos pateikiamos po pavyzdžiais. Pvz.: Nors ir visi aplinkui viešpatystės gyventojai sunaudotų pilnai tuos įrankius /, tai mes tik vieni, lietuviai, prie jų nebusime prileisti. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) 50

Taip pat randama atvejų, kai šalutinis sakinys jungiamas pavieniu jungtuku nors. Pvz.: Todēlgi ir krikščioniška katalikiška idieja turi jamę buti ant pirmos vietos /, nors patsai laikraštis ir nebus speciališkai dvasiškas. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 9) Dalis musu gyventoju užsiēmē prekyste ir visokiomis šakomis žmogaus darbo /, nors josios buvo laikomos tradicija lyg žemesnemēs. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) A. Judžentis ir J. Pajėdienė teigia, kad XVI a. raštuose nuolaidos šalutiniai sakiniai paprastai siejami pavieniu jungtuku norint ir poriniais jungtukais, kurių pirmuoju dėmeniu eina kačieb(a) / kačeib, o antruoju bat arba vienok. Poriniai jungtukai XVI a. raštuose vartojami dažniau nei pavieniai (Judžentis, Pajėdienė, 2006, 29, 30). XIX a. pab. periodikoje dažnesni pavienio jungtuko atvejai. Sakiniai jungiami tik jungtuku nors, kuris gali būti vartojamas kartu su dalelyte ir. J. Erichsmeier pažymi, kad XVI XVII a. nuolaidos šalutinių sakinių dėmenims jungti buvo vartojamas jungtukas kačei ir jo variantai kač, kačeig, kačeigel, kiek rečiau buvo vartojamas jungtukas norint (Erichsmeier, 2002, 20). Taip pat buvo vartojami poriniai jungtukai (tačiau nepalyginamai rečiau nei prieš tai išvardyti) norint... tada, jeib... vienok, jei / jei norint... tačiau / vienok ir net (Erichsmeier, 2002, 157). Išvardyti jungtukai XIX a. pab. periodikoje nebuvo vartojami nuolaidos šalutiniams sakiniams jungti. Galima būtų teigti, kad XVI XVII a. raštuose šalutiniams nuolaidos sakiniams jungti buvo vartojami daug įvairesni jungiamieji žodžiai nei XIX a. pab. periodikos leidiniuose. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje šalutiniams nuolaidos sakiniams jungti paprastai vartojami jungtukai nors, kad ir, tegu(l) (DLKG, 2006, 687). Empirinė medžiaga rodo, kad XIX a. pab. periodikoje nuolaidos šalutiniai sakiniai paprastai prijungiami jungtuku nors, kaip ir dabartinėje bendrinėje kalboje. Tačiau tiriamai medžiagai nebūdingi jungiamieji žodžiai kad ir, tegu(l). Dažnai, kaip jau minėta, jungtukas nors sudaro samplaiką su dalelyte ir, kas yra nebūdinga dabartinei bendrinei lietuvių kalbai. Apibendrinant prijungiamuosius sakinius su vienu šalutiniu dėmeniu, reikėtų pasakyti, kad čia jungtukas kad tampa polifunkcinis, jis nevartojamas tik laiko, vietos, sąlygos ir nuolaidos šalutiniams sakiniams jungti. Kalbant apie taip pat daugiareikšmį jungtuką jog, reikia pasakyti, kad jis vartojamas tokiems pat santykiams reikšti (išskyrus tikslo sakinius), kaip ir jungtukas kad, tik atvejų su jungtuku jog XIX a. pab. pasitaiko daug mažiau nei su jungtuku kad. 51

Publicistinio stiliaus tekstuose dažniausiai vartojami jungtukiniai sakiniai, kurių reikšmės yra gana tiksliai apibrėžtos, todėl stilistikos tyrimuose jų vartojimas siejamas su tikslumu, pabrėžtu logiškumu, būdingu rašomajai kalbai. Prijungiamieji sakiniai sudaro daugiau nei pusę visų sudėtinių sakinių dabartiniame publicistiniame stiliuje (Bitinienė, 2007 (2), 20, 21). Tokią pat tendenciją matome ir XIX a. pab. periodikoje. 3.1.2. Kelių šalutinių dėmenų prijungiamieji sakiniai Kalbininkai V. Sirtautas ir Č. Grenda nurodo, kad dažniausi prijungiamieji sakiniai yra tie, kuriuos sudaro vienas pagrindinis dėmuo ir vienas šalutinis dėmuo. Kur kas rečiau vartojami prijungiamieji sakiniai, kurie yra sudaryti iš vieno pagrindinio ir dviejų ar kelių šalutinių sakinių (Sirtautas, Grenda, 1988, 173). Pagal tarpusavio santykius galima skirti lygiagretųjį prijungimo būdą, kai du ar keli šalutiniai dėmenys prijungiami prie to paties kito dėmens. Taip pat galima skirti laipsniškąjį prijungimą. Šiuo atveju šalutiniai predikatiniai dėmenys išdėstomi pakopomis: pirmasis prie pagrindinio, antrasis prie pirmojo, trečiasis prie antrojo ir t. t. (Labutis, 1998, 179, 180). LKG III išskiriamas ir trečiasis kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių tipas. Čia rašoma, kad tiesioginis (lygiagretusis) dėmenų priju ngimas gali būti derinamas su laipsnišku prijungimu (LKG III, 1976, 916). XIX a. pab. periodikoje vyrauja vieno šalutinio dėmens prijungiamieji sakiniai, tačiau kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių yra tik 8 % mažiau (žr. 2 pav.). Iš kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių grupės vyrauja laipsniškojo prijungimo sakiniai, kurie sudaro net 53 %, mažiau yra lygiagrečiojo prijungimo sakinių 28,5 % ir mažiausiai yra kombinuotojo prijungimo sakinių, kurie sudaro 18,5 % iš visų kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių (žr. 4 pav.). 18% 53% 29% Lygiagrečiojo prijungimo sakiniai Laipsniško prijungimo sakiniai Kombinuoto prijungimo sakiniai periodikoje 4 pav. Kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių pasiskirstymas XIX a. pab. 52

3.1.2.1. Lygiagretusis prijungimas V. Labutis teigia, kad lygiagretusis prijungimas yra tuomet, kai du ar keli šalutiniai dėmenys prijungiami prie to paties pagrindinio dėmens. Šios rūšies sakinių gali būti vienarūšių arba nevienarūšių (Labutis, 2002, 179). Šie sakiniai sudaro 28,5 % iš visų kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių. XIX a. pab. periodikoje lygiagrečiojo prijungimo sakiniai pasiskirstė apylygiai sakinių su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis yra 46,5 %, o su nevienarūšiais 53,5 % iš visų lygiagrečiojo prijungimo sakinių (žr. pav. 5). Sakiniai su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis Sakiniai su nevienarūšiais šalutiniais dėmenimis 54% 46% 5 pav. Lygiagrečiojo prijungimo sakinių pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.1.2.1.1. Vienarūšiai šalutiniai dėmenys V. Labutis nurodo, kad vienarūšiai šalutiniai dėmenys yra to paties funkcinio tipo. Tokie šalutiniai sakiniai dažniausiai turi tokį patį prijungiamąjį žodį, tačiau šalutiniai dėmenys gali būti prijungiami ir skirtingais žodžiais (Labutis, 2002, 179). V. Būdos teigimu, lietuvių kalbos prijungiamieji sakiniai su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis yra atskira ir savita grupė, kuri nuo visų kitų santykinių prijungiamųjų sakinių skiriasi pirmiausia savo šalutinių dėmenų skaičiumi. Labiausiai paplitę prijungiamieji sakiniai su dviem šalutiniais dėmenimis, tačiau gana dažnai prie to paties pagrindinio dėmens gali būti prijungta ir daugiau vienarūšių šalutinių dėmenų (Būda, 1975, 135, 138). XIX a. pab. periodikoje lygiagrečiojo prijungimo sakiniai su vienarūšiais dėmenimis sudaro 46, 5 % iš visų lygiagrečiojo prijungimo sakinių (žr. 5 pav.). Iš lygiagrečiojo prijungimo sakinių su vienarūšiais dėmenimis vyrauja sakiniai, kurie sukomponuoti iš pagrindinio dėmens ir dviejų šalutinių dėmenų, tokie sakiniai sudaro 77,8 %. Sakiniai, kurie sudaryti iš trijų šalutinių dėmenų, sudaro 16,7 %. Taip pat buvo rastas sakinys, sukonstruotas iš pagrindinio ir keturių 53

šalutinių dėmenų, jis sudaro 5,5 % iš visų lygiagrečiojo prijungimo sakinių su vienarūšiais dėmenimis. Apibendrinamosios sakinių schemos pateikiamos po pavyzdžiais. Pvz.: Ligoniui prisisapnavo /, kad jis yra tarp laukinių žmonių karsztam kraszte /, kad jie uźpuolē ant jo ir nulupo skūrą nuo galvos. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 6) Maža to, reikia rašyti skundus už tai /, kad viršininkai žada išplėšti iš žmonių maldų knygas, / kad jie nor uždraust žmonėms melstis /, kad jie erzina žmones ir tt. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Istorija-gi Lietuvos bus tai apsakinējimas apie tai /, isz kur yra kilẹ lietuviai /, isz kokio kraszto yra jie atsidanginẹ /, kokius jie senovēje yra darbus padarẹ /, kokias kares kēlẹ ir t. t. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 4) Sakiniai su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis dažniausiai prasideda tokiu pačiu jungtuku ar jungiamuoju žodžiu, tokie sakiniai sudaro 66,7 % iš visų lygiagrečiojo prijungimo sakinių su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis. Tokie sakiniai gali būti įvairios struktūros kaip su dviem šalutiniais dėmenimis, taip ir su trimis šalutiniais dėmenimis. Tokio tipo sakinių šalutiniai dėmenys gali būti prijungiami jungtuku kad, prieveiksmiu kada. Pvz.: Ne sulaukę ant Naujų metų matomai geidźiamų dovanų, tikimēs vienok /, kad šie metai daugiaus padarys nors dēl naminēs sutartēs tarpu lietuvių /, kad tarp mus pačių bus maźiaus vaidų, o daugiaus broliškos tolerancijos. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 2) Dabar /, kada musu gyvenime teip aiškiai duodasi matyti kapitalistiškos ypatybēs /, kada laudis musu tapo galutinai perskirta į luomas, turinčias atskyrus reikalus /, kada musu gyvenime duodasi patēmyti tūlas atgyjimas, judējimas / dabar visiškai laikas paženklinti atskyrumą reikalu skaitlingiausios pas mus luomos miestu ir kaimo praletarijato. ( Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) Šalutiniai sakiniai gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po pagrindinio dėmens arba gali būti įsiterpę į pagrindinį dėmenį. Sakiniai, kurių šalutiniai dėmenys prijungiami jungtukais kad, idant paprastai prasideda pagrindiniu dėmeniu. Pvz.: 54

Nori jie /, kad pabrikantas ne galētu teip labai naudotis iš darbininko pajiegu /, kad darbininkas ilgai dirbdamas nesveikame ore pabriko ne nustotu per anksti pajiegu ir sveikatos. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 29) Tuomet viršininkas pasakė /, kad lietuviškos maldų knygos busiančios atimtos /, kad ciecorius nepavelijąs iš jų melstis ir t. t. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Daugumas norėtu /, idant lietuviszkas laikrasztis butu visotiniszku, t. y. /, idant jame rastu atsakymą ant visokiu klausymu ir visokiose dalyse žmonijos mokslo. (Varpas, 1889, Nr. 1, p. 1) O sakiniai, kurių dėmenys prijungiami jungtuku jaigu, prieveiksmiu kada ir įvardžiu kas dažniau prasideda šalutiniu dėmeniu. Pvz.: Kada lietuviai ir slavēnai persiskyrē / ir kada atsidangino į sziu dienu szalis /, sunku pasakyt. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 5) Jaigu lietuvius siekia nenelaimė ir pančiai /, jaigu ne matyt prieźasčių, galinčių juos išliuosuoti /, tai tur but lietuviai to yra verti. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 1) Kas del Lietuwos yra arba butu naudinga /, kas wel jai galetu uźkenkti /, apie tai kiekwienas kitoniszkai supranta ir numano, ir uź sawo darbą gali duoti atsakimą wien sawźinei sawo. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 5) Taip pat lygiagrečiojo prijungimo sakiniams su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis būdingi šalutiniai dėmenys, kurie prijungiami skirtingais jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais. Tokie sakiniai sudaro 22,2 % iš visų lygiagrečiojo prijungimo sakinių su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis. Tokių sakinių šalutiniai dėmenys kartais tarpusavyje gali būti sujungti sudedamojo sujungimo jungtuku ir, bet ne visada. Pvz.: Tokiu budu galės ir augštesnė valdžia žinoti /, ką žmonės mano / ir ko jiems reik. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) Prie tokių garsių aplinkybių musų suspaustoje tėvynėje, kiekviens gali norėti žinoti /, kaip žmonės gyvena kitose viešpatystėse /, kokis politiškas surėdymas gali suteikti gyventojams politišką ir tautišką laisvę? (Lietuvos darbininkas, 1899, Nr. 3, p. 1) Taip pat rasta sakinių, kurių antras šalutinis dėmuo yra be prijungiamojo žodžio, tačiau šalutiniai dėmenys paprastai sujungti sujungiamaisiais jungtukais ir arba o. Tokie sakiniai sudaro 11,1 % iš visų lygiagrečiojo prijungimo sakinių su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis. Pvz.: Tokiu budu be abejojimo galime daleisti /, kad nepoilgam tasai įstatymas bus tik ant popieros /, o darbininkai dirbs po 12 ir 13 adynu. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 31) 55

Szendie mes wisi gana gerai numanome /, jog iszkałos (szuiles) su svetimomis moksło kałbomis daugiausei Lietuwius pawerczia in swetimas / ir atskiria waikelius nuog gymditoju. (Auszra, 1883, Nr. 1, 4) Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje nevartojamas jungiamasis žodis kokis šalutiniams dėmenims prijungti (DLKG, 2006, 692). Kelių šalutinių dėmenų lygiagrečiojo prijungimo sakiniai su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis yra informatyvesni ir tikslesni nei vieno šalutinio dėmens prijungiamieji sakiniai. Publicistinio stiliaus raiška yra ekspresyvesnė ir tikslesnė, kai vartojami tokio tipo sakiniai. Tokiu sakiniu galima tiksliau įvardyti pagrindinio sakinio veiksmo laiko ar priežasties ar kt. aplinkybę. Dažniausiai šie kelių šalutinių dėmenų prijungiamieji sakiniai atstoja vienarūšius papildinio šalutinius sakinius. Itin retais atvejais tokie sakiniai gali atstoti vienarūšius šalutinius veiksnio sakinius. 3.1.2.1.2. Nevienarūšiai šalutiniai dėmenys Nevienarūšiai šalutiniai dėmenys yra skirtingų funkcinių tipų. Šalutiniai sakiniai paprastai prijungiami skirtingai jungiamaisiais žodžiais (Labutis, 1998, 180). Šie šalutiniai sakiniai priklauso tam pačiam pagrindinio dėmens tariniui, tačiau atstoja arba plačiau paaiškina skirtingas pagrindinio sakinio dalis. Nevienarūšiai sakiniai yra ir tuomet, jei jie atsako į tokį patį klausimą, bet priklauso ne tam pačiam pagrindinio sakinio tariniui arba veiksniui (Balkevičius, 1963, 375, 376). Tą patį pagrindinį dėmenį aiškinantys nevienarūšiai šalutiniai dėmenys pagrindinio dėmens atžvilgiu gali eiti įvairiose pozicijose prieš pagrindinį dėmenį ir po jo (Sirtautas, Grenda, 1988, 173). XIX a. pab. periodikoje lygiagrečiojo prijungimo sakinių su nevienarūšiais šalutiniais dėmenimis yra kiek daugiau nei su vienarūšiais (53,5 %) (žr. 5 pav.). Paprastai empirinėje medžiagoje lygiagrečiojo prijungimo sakinių su nevienarūšiais dėmenimis kiekvienas dėmuo prijungiamas skirtingu jungtuku ar jungiamuoju žodžiu. Vyrauja sakiniai su dviem šalutiniai dėmenimis. Tokie sakiniai gali prasidėti ir pagrindiniu, ir šalutiniu dėmeniu. Apibendrinamosios tokių sakinių schemos pateikiamos po pavyzdžiais. Pvz.: Kadan-gi ekonomiškas pamatas musu draugijos keisis kas-sykis lajaus /, Lietuvos liaudis, po įtekmę nauju išlygų palengva permainys savo budą, papročius, palinkimą ir pažvalgas, priimdama naujas idējas /, kurios ras atsakančią dirvą. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) 56

Į ką gali pavirsti šiandieniniai krikščioniški viešbučiai /, da sunku įspėti, ypač matant /, kad rinkime ypatų, norinčių laikyti viešbutį, persveria ne doriška, tik policėjiška žmogaus vertybė. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 34) Jogiai kalbos lietuviu ir slavēnu yra kur-kas artymesnēs tarp savẹs, neng su kitomis /, todēl reikia daleisti /, kad szios dvi tautos ilgiausiai turējo gyvẹti drauge, darydamos vienạ liaudį. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 5) Kada Auszra 1883 metuose savo spindulēliu sveikino lietuviszką duszę /, rodos prigulėjo visiems /, kurie savę už lietuvius skaitē /, prie jos sanjausminagai glaustis, ję źegnoti ir ne keikti, duoti atsakymą ir ję paszelpti pasergēti jos jaunystēje. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 1) Tas /, kurs jįjį tvērē kaipo tikras lietuvys / instinktyviszkai suprato /, jog vartojamas daźnai per lenkus, rusus ir kitus vardas musų kunigaikszczio Olgierd yra tai netikras bet iszkreiptas. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) Senoviška bajorija (šlēkta) /, kurios rankose buvo visi turtai /, visa galybē, apleidžia savo vietą pralobusiems iš žemesniuju luomu ir daējo iki to /, jog už kapeiką atsiima tarnauti niat savo buvusiems kamams. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) Vienok pripažinimas /, jog be apszviestunų nēra galima ko gero atlikti dēl prastų źmonių ir reikalingumai kunigijos prie laikraszczių szelpimo /, iszrodē savo tikriausią vertybē /,nēs Szviesa jų szviesos taipjau paliovē gyvavusi ir savo apgauliojenczius spindulius leidusi į svietą. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 1) Tiriamoje medžiagoje rastas vienas lygiagrečiojo prijungimo sakinys su nevienarūšiais dėmenimis, kurio dėmenys prijungiami tokiu pat jungtuku. Pvz.: Kad but tas ligonis nemiegojęs /, tai tikrai nebut pamislyjęs apie laukinius, tiktai ant pajautimo skaudējimo, but atsiminęs gydįtoją ir tai / kad paskui bus sveikas. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 6) Ištyrus empirinę medžiagą, pastebima, kad šalutiniams sakiniams jungti vartojamas įvardis kurs ir jungtukai nēs, jogiai, kurie dabartinėje bendrinėje kalboje nėra vartojami prijungiamųjų sakinių šalutiniams dėmenims jungti (DLKG, 2006, 692). 57

Iš lygiagrečiojo prijungimo sakinių vyrauja sakiniai su nevienarūšiais šalutiniais dėmenimis. Tokie sakiniai plačiau paaiškina skirtingas sakinio dalis, todėl yra informatyvesni, išsamiau ir plačiau apibūdina pagrindinio sakinio veiksmo ar reiškinio aplinkybes, ypatybes ar požymius nei sakiniai su vienarūšiais šalutiniais dėmenimis. 3.1.2.2. Laipsniškas prijungimas Daugiadėmenių prijungiamųjų sakinių dėmenys gali būti jungiami laipsnišku prijungimu. Kai šalutinis sakinys priklauso pagrindiniam sakiniui, šalutinis sakinys yra vadinamas pirmojo laipsnio šalutiniu sakiniu. Kai prie pirmojo laipsnio šalutinio sakinio yra prijungiamas kitas šalutinis sakinys, jis bus vadinamas antrojo laipsnio šalutiniu sakiniu ir t. t. (Sirtautas, Grenda, 1988, 174). XIX a. pab. laipsniško prijungimo sakinių yra daugiausiai iš visų kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių 53 % (žr. 4 pav.). Tiriamojoje medžiagoje vyrauja sakiniai su dviejų laipsnių šalutiniais dėmenimis, šie sakiniai sudaro 73,7 % iš visų laipsniškai prijungiamų sakinių. Pvz.: Par sutartį buvome teip pasistatę Mintaujoje /, jog galima buvo vilties /, kad pargalė visiškai parsvirs ant musų pusės. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 7) Apie szitą turi rupinties rēdytojai laikraszczių ir patys raszējai /, jaigu nori /, kad jųjų darbas nepraźutu dēl tēvynēs. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 4) Nieks ne nori /, idant į naminį půdą svetimi nagus kaisziotu /, nors tie svetimi butu valdanczioji tauta su jos perdėtineis. (Varpas, 1889, Nr. 2, p. 18) Per ilgus tuos amzius musû gimine teip buwo paniekinta ir prispausta /, jog uz tiesą dywitis reikia /, kad tik per wieszpatiēs malonę jiji iki szei dienai dar gywa liko! (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3) Pernai vasarą atvyko į Ameriką iš Žemaičių kunigas Juozapas Žebris /, kurs nuo to laiko vis keliauja po vietas /, kame Lietuviai gyvena ir šaukia visus į Susivienyjimą. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 18) Beturčiai imasi už išrišimo tautiško klausymo /, nėsa tik tuomet gali įvykti gryna ir stipri kova tarpe luomų /, kuomet Austrijoje atsiras tautos turinčios pilną patvaldystę ir bus laisvai tarp savęs susivienyjusios. (Lietuvos darbininkas, 1899, Nr. 3, p. 5) Atsiranda kartais tarp musu koksai plerpałas /, kurs szį-tą pats skaitęs arba girdėjęs ir į vyrų arba bobų burį įsisukęs, na tikt` mała, tikt` mała /, kas tiktai jam ant seilės ateina. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 113) 58

Pirmiausia skilczia turējo buti tie /, kurie kuo toliausiai yra apsigyvenẹ Europoje, kaip tai szvedai, norvegai, vokiecziai /, kurie įgavo bendrạ vardạ germanu. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 5) Talpinsime straipsnius tik tokius /, kuriůs matysime naudingais abelnai reikalams Lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar sziokio, ar tokio Lietuviu skyrio /, nės mieris musu tarnauti Lietuvai, ne-gi skirtingoms Lietuviu partijoms. (Varpas, 1889, Nr. 1, p. 1) Pergalēję priešą vienur, turime toliaus eiti, turime ne padēdami ginklo kariauti su vyriausybe ir pabrikantais /, kolaik ne pasieksime /, ko mums reikia. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 31 32) Aišku kiekvienam /, kad iktol /, ikikol lietuviams nebus leista lietuviška spauda /, kątik minėti įrankiai mums nepasiekiami. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) Toliaus apie darbą Auszros kalbedami turime pamineti ir tai /, jog mes ne uzsimirszime rinkti ir apraszineti visokius lietuwiszkus senowes paminklus ir liekanas (kas liko) /, isz kuriu galima paźinti giwenimą, budą, darbą, senowiszką tikibę musu seneliu. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 7) Mažiau yra sakinių su trijų laipsnių šalutiniais dėmenimis (26, 3 %). Pvz.: Cze mes tik tiek pamineti turime /, jog rasi didźiausia prieźastis to wiso pikto yra ta /, kad apie Lietuwiu apszwietimą per lietuwiszką kalbą, tie /, kuriems priguletu tai daryti, rūpintis nesirupina. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 4) Asz mislyju /, jog kiekvienas źmogus /, kuriam nebus tyczia iszreiksztas źenklinimas žodźio tardymas /, nesupras jįjį ir jokiu budu pats per savę sekdams įstatus lietuviszkos kalbos negalēs atminti /, ką tas žodis tur reikszti. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 3) Tas skyrius turi buti didelei šakotas /, kad galētu apsiimti visą /, kas tiktai gali padaryti /, kad musų broliams butu ir šviesa, ir puiku, ir sotu, ir sveika. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 9) Tokiu budu mes matome /, jogiai istorija turi but paskirtạ į dvi dalis: į tikrą, paremtą ant faktų uźraszytų ir į maźiaus tikrą /, nēs atstatytą pagal staltinius /, kurie kur kas maźiau duoda źinių, neng faktai uźraszyti. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 4) Pirmiausiai, sako, viršininko pagelbininkas apskelbė susirinkusiems ūkininkams /, kad ciesorius atsiuntęs jiems dovaną maldų knygas /, kurios ėsančios geresnės už tas /, ką žmonės skaito. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) 59

Ar suprantama /, kad vietiniai inteligentai (tie patys činovnikai, arba jų šalininkai) ir dvarponiai (teip -gi jų šalininkai) /, kurie ikšiol teip niekino žmones /, kad net bažnyčioje negalėjo su jais išsitekti /, ims staiga ir taps anglais sargais, vedančiais tuospat žmones už rankos keliu blaivystės? (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) Ir tikrai negali katalikai neregėti /, kas do svarumas ir brangybė yra tų daiktų /, kuriůs Mes pasijėmem išpildyti /; nes iš jų išeina padidinimas garbės Dievui, šlovė krikščioniškam vardui ir amžinas išganymas daugybei dušių. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 5, p. 2) Tas garsas žinoma turējo duoti geriausią progą jos prieszinįkams /, idant darbą diegę, arba pirm pradźios uźmaryti, jie ta ir gana pasinaudojo ir perkalbējo nekurę dalį inteligentų /, idant susidējus su apszviestunais iszleisti laikrasztį Varpą, su savyje paslaptingoms nuomonēms, duodanczioms inteligentams pilną valę /, jeib tik užbēgtu kelią gimstanczei Auszrai. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 1) Vartojami specifiniai jungtukai ir jungiamieji žodžiai jeib, nės, nēs, jogiai, kame, ikikol, nėsa, kurs, kolaik laipsniškai sakinių dėmenims prijungti. Dabartinėje bendrinėje kalboje šie jungtukai ir jungiamieji žodžiai nėra vartojami prijungiamųjų sakinių šalutiniams dėmenims jungti (DLKG, 2006, 692). Taip pat dabartinėje bendrinėje kalboje nevartojamas atliepiamas is žodis iktol (DLKG, 2006, 693). Būdingi jungtukų nenorminės rašybos atvejai kuriůs, isz kuriu, kuriu. Lietuvių kalbai per istorinį jos gyvavimo laikotarpį būdinga glaudi sąveika su slavų kalbomis, ypač su lenkų, rusų ir baltarusių kalbomis (Laučiūtė, 1 977, 92). Kai kuriuose leidiniuose matoma lenkiškos rašybos įtaka. Skirtinguose leidiniuose (ir net tuose pačiuose skirtingų metų leidiniuose) buvo labai nenusistovėjusi rašyba. Kalbant apie leidinį Aušra, galima pasakyti, kad jo gyvavimo pradžioje lietuvių kalba dar neturėjo nusistovėjusio raidyno. Raidynas ir rašyba įvairavo ir tai priklausė nuo redaktorių, korektorių kaitymosi, iš dalies ir nuo spaustuvės, kuri ne visada turėjo tam tikrų rašmenų (Jonikas, 1972, 224, 225). XIX a. pab. periodikai būdingi tik dviejų ir trijų laipsnių prijungiamieji sakiniai. Laipsniškai prijungti sakiniai yra labai tikslūs ir informatyvūs, nes kiekvienas papildomai prijungtas dėmuo tikslina arba plačiau paaiškina prieš jį esantį dėmenį. T. Lenkova teigia, kad publicistiniame stiliuje labai svarbus autoriaus vaidmuo, kuris kuria tam tikrą 60

informacinę atmosferą ( Ленкова, 2010, 94). Todėl galima daryti prielaidą, kad tokie ilgi, daugiadėmeniai sakiniai gali būti ir autorių individualiojo stiliaus požymis. 3.1.2.3. Kombinuotas prijungimas Apie kombinuotą sakinių prijungimą kalbama LKG III. Čia nurodoma, kad tiesioginis (lygiagretusis) sakinių prijungimas gali būti įvairiai derinamas su laipsnišku prijungimu. Vienas iš dviejų tiesiogiai prijungtų šalutinių dėmenų (ar net abu) gali turėti antrojo laipsnio šalutinių dėmenų. Taip pat prie šalutinio dėmens gali būti tiesiogiai jungiami du antrojo laipsnio šalutiniai dėmenys (LKG III, 1976, 916). Kombinuoto tipo prijungiamųjų sakinių XIX a. pab. periodikoje yra 18,5 % iš visų kelių šalutinių dėmenų prijungiamųjų sakinių (žr. 4 pav.). Šio tipo sakiniai sandaros ir dėmenų skaičiaus požiūriu yra dar įvairesni nei lygiagrečiojo ir laipsniškojo prijungimo sakiniai tiriamojoje periodikoje. Vyrauja sakiniai, kurie sudaryti iš trijų šalutinių dėmenų, jie sudaro 56,5 % iš visų kombinuoto tipo sakinių. Tokių sakinių sandara gali būti įvairi. Dažniausiai prie pagrindinio dėmens yra prijungti du šalutiniai dėmenys lygiagrečiai ir prie vieno iš tų dėmenų laipsniškai prijungtas dar vienas dėmuo. Tokie sakiniai gali prasidėti ir pagrindiniu, ir šalutiniu dėmeniu. Taip pat šalutiniai dėmenys gali būti įsiterpę į pagrindinį sakinį. Pvz.: Bet but galėta paduot prašymų da daugiau /, jeigu tik but žinota anksčiau apie kelionę generalgubernatoriaus / ir jeigu tik viršininkai ne but sutrukę žmonių, įsakydami /, kad nieks iš žmonių nepaduotų prašymų. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 114) Jau tas dalykas /, kad vieni lietuvei yra didelio mokslo su plačiomis pažiuromis, kitigi beveik visiškai be mokslo /, kurių reikalai tiktai tikējimo dalykůse teperžengią rubežių rupesnio apie ukēs dalykus /, rodyti rodo /, kad viename laikraštije dvasiškas penas vieniems ir kitiems vargei gal sutilpti. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 6) Teip wisi mokinti keliauninkai /, kuriems teko Prusus aplankyti /, sako /, jogei typas tikros Prusijos gywentojû, pagal iszweizdi ne prilygsta wokiszkam typui /, nors szios dienos Prusijos gywentoju dide dalis tik wokiszkai kalba. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3) 61

Jeigu atmįsime /, jog ne kartą darbininkai, ypačiai Lietuvoje dirba po 13, 16, o niat 18 adynu per parą /, tad turime pripažinti /, kad naujas įstatymas truputį pagerino darbininkų padējimą. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 29) Jei mes dabar pasižiurēsime į darbininkus kitų szalių ir sulyginsime jų buvimą su musu /, tai pasirodys /, kad apszviestose žemēse darbininkai sulyginant su musis bus dar sraunus ponai /, kurie už triskart didesnę algą ir tik už puse tiek darbo gyvena ant žemēs. (Lietuviszkas darbininkas, 1894, Nr. 1, p. 1) Kada buvo regimas paklaidinimas /, tuojau gavo gyvastį ir Apžvalga /, kuri kaip sakēs norinti prilaikyti varpinįkus už ausų /, idant jie nepaslystu į kokią bedievystę. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 2) Taip pat yra kombinuoto prijungimo sakinių su keturiais šalutiniais dėmenimis. Tokie sakiniai sudaro 34,8 % iš visų kombinuoto prijungimo sakinių. Dažniausiai tokių sakinių trys šalutiniai dėmenys būna lygiagrečiai prijungti prie pagrindinio dėmens, o ketvirtasis laipsniškai prijungtas prie vieno iš šalutinių dėmenų. Kartais šalutiniai dėmenys tarpusavyje sujungiami sujungiamaisiais jungtukais, tačiau ne visada. Pvz.: Tada tai mokslo vyrai, toliaus ir toliaus tyrinēdami visokius raszto paminklus ir sulygįdami juos su gyvomis kalbomis ir tarp savẹs, suprato /, jog beveik visi lieźuviai Europos ir nekurie Azijos turējo but kilẹ isz vienos pirmutinēs abelnos kalbos /, kad didesnē ar maźesnē artymystē kalbų turi rodyt ilgesnį ar trumpesnį bendrą sugyvenimạ tų tautų /, kurios jais kalba ar kalbējo /, ir kad įvairavimas lieźuvių turējo atsirast tik po persiskyrimui svieto į didesnius ar maźesnius burius /, kurie uźgyveno paskiaus į vairius žemēs kampus. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 4) Ateis laikas /, kad ir Maskolijoj pasibaigs prispaudimai /, arba Maskolija turės suvis sugriut /, nėsa teip /, kaip šiandien Maskolijoje einasi /, ilgai negal tverti. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 20) 62

Yra atvejų, 1) kai prie antrojo laipsnio šalutinio sakinio lygiagrečiai prijungiami du šalutiniai sakiniai, 2) prie pirmojo laipsnio šalutinio dėmens lygiagrečiai prijungiami trys šalutiniai dėmenys arba 3) prie pagrindinio dėmens lygiagrečiai prijungiami du nevienarūšiai šalutiniai dėmenys ir prie antrojo šalutinio dėmens laipsniškai prijungiami dar du dėmenys. Pvz.: 1) Sako /, kad mus generalgubernatorius tyčia važiavęs per visą Lenkų Karalystę ir priiminėjęs nuo žmonių prašymus /, kad žinoti /, ko žmonės reikalauja / ir kad galėtų apie tai papasakoti pačiam ciecoriui. (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 113) 2) Yra tokių lietuvių /, kurie sako /, kad reikalavimas patvaldystės yra tiktai svajonė /, kad šiądien tautiškas klausymas neturi mums rūpėti /, kad boti ant savo kalbos gali tiktai tėvynainiai (patriotai) litvomanai, o ne darbininkai ir socialistai. (Lietuvos darbininkas, 1899, Nr. 3, p. 5) 3) Szendien wisi mokinti wyrai /, kurie musu gywenimą ir jo sunkumą paźinsta /, wienu balsu sako /, jog tie musu kaimynai /, po kuriu waldzia musu gimine yra /, warą ant to /, idant mes ne szendien, tai uź metu kitu, pawirstumem ar in Wokieczius, ar wel in Slowenus (Lenkus ir Gudus). (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 4) XIX a. pab. periodikoje vartojama bendratis su jungtuku kad. Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje tokia vartosena neteiktina (KP, 2009, 28). Taip pat tiriamojoje periodikoje randama kombinuoto prijungimo sakinių su penkiais šalutiniais dėmenimis (8,7 %). Čia dėmenų santykiai labai įvairūs, jų neįmanoma grupuoti, yra tik pavienių, savitų atvejų. Pvz.: Teip buvo iki neatsirado užrubežyje lietuviški laikraščiai /, kurie parodė musų žmonėms /, kad galima daug lengviau ant svieto gyventi /, kad apdirbant gėriaus žemė galima iš jos didesnį pelną turėti /: kad da lengvesnis darbas tai /, kurie užsiima amatais o ypačiai prekyste. (Ukininkas, 1895, Nr. 23, p. 177) 63

Tose szalyse /, kur žodis liůsas /, kur aiszkinimas ir platinimas tautiszku idėju neranda trukinimo /, kur beveik kiekviena dalis dvasiszku turtu žmonijos turi savo organą /, per kurį platinasi ir didinasi /; kur laikraszczei skaitomi yra suimtais, / pasirodymas naujo laikraszczio neturi tokio svarbumo, kaip pas mus. (Varpas, 1889, Nr. 1, p. 1) Apie sutartę nēr ką mislyti /, jaigu tarp pačių prispaustujų ne uźgims kitokios paźiuros /, jaigu tarp jų ne bus tolerancijos dēl kaimynų /, kol kentējimas vieno kaimyno gąsdįs kitą nors, jam ir nieko pikto ne darydams, o tik stengdamasis taip darba pakreipti /, idant viens kitam kelio ne pastotu /, idant visi dirbtu paraleliškai, sątaikoje, kiekvienas dēl savo naudos. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 2) Matome, kad patektame pavyzdyje šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai yra jungiami jungtuku idant, to nebuvo prijungiamuosiuose sakiniuose su vienu šalutiniu dėmeniu. Be to reikia paminėti apie tai /, kad viršininkai per vaitus bruka žmonėms nesuprantamas maldų knygas, sakydams /, kad tai esanti ciecoriaus dovana /, kad žada nuo vardo ciecoriaus atimti visur paplitusias lietuviškas maldaknyges /, kad erzina žmonės, kelia pasipriešinimą prieš valdžią ir ciecorių, tuom tarpu / kada ciecorius apie tai nieko nežino... (Ukininkas, 1897, Nr. 8, p. 114) Kombinuoto prijungimo šalutiniams dėmenims jungti vartojami jungtukai jogei, nėsa, kurie dabartinėje bendrinėje kalboje nėra vartojami (DLKG, 2006, 692, 694). Kombinuoto prijungimo sakiniai yra labai išsamūs, nes šalutiniai dėmenys paaiškina kurią nors pagrindinio sakinio dalį ir plačiau paaiškina dar ir kurį nors šalutinį dėmenį. Kadangi šių šalutinių dėmenų sakinyje yra keletas, jie yra itin tikslūs ir leidžia plačiai pažvelgti į situaciją, apie kurią kalbama. Apibendrinant kelių šalutinių dėmenų prijungiamuosius sakinius, galima būtų teigti, kad publicistiniam stiliui būdinga standartinių ir ekspresyvių frazių kaita, lakoniškumas ir 64

aiškumas, kalbinių priemonių taupymas ( Чечет, 2003, 9), tačiau XIX a. pab. periodikoje pastebima tendencija vartoti daugiadėmenius sudėtinius sakinius, kuriems nebūdingas lakoniškumas ir kalbinių priemonių taupymas. J. Palionio teigimu, XVI XVII a. prozos tekstams būdingesni ilgi hipotaktiniai ar parataktiniai-hipotaktiniai sakiniai, sujungti polifunkciniais (kartais monotoniškai besikartojančiais) jungtukais. Siauras religinis daugumos XVI XVII a. lietuviškų raštų turinys bei tų raštų neoriginalus, verstinis pobūdis buvo tos aplinkybės, kurios lėmė ano meto lietuvių literatūrinės kalbos struktūrą ji savo leksika, frazeologija ir sintakse buvo labai nutolusi nuo liaudies šnekamosios kalbos (Palionis, 1967, 15). Pažymėtina, kad senuosiuose (XVI XVII a.) raštuose, ypač verstiniuose prozos tekstuose, dažnai randami sudėtingi, kartais neaiškūs, netaisyklingai sukonstruoti prijungiamieji ir sujungiamieji sakiniai, ilgi polisindetiniai periodai, sakiniai su neįprasta žodžių tvarka ir daugybe nelietuviškų konstrukcijų (Palionis, 1967, 209). Tokią sakinio struktūrą lėmė įvairūs faktoriai, iš kurių minėtini trys svarbiausi: 1) daugelio ano meto lietuviškų raštų verstinis pobūdis, 2) nevienoda tų raštų paskirtis bei stilistinė prigimtis, 3) tam tikra rašytinė tradicija. Didžiausią įtaką sakinio struktūrai, kaip ir visai sakinio sandarai, turėjo verstinis raštų pobūdis. Vėlesniųjų raštų sakinio struktūrą veikė dar ir ankstesnioji rašytinė tradicija, nes vėlesnieji autoriai sintaksės srityje dažnai sekdavo ankstesnių autorių pavyzdžiu. Taip pat ano meto raštų autorių sakinio struktūra priklausė dar ir nuo tų raštų autorių lietuvių kalbos mokėjimo ir nuo individualių literatūrinių gebėjimų ir kt. (Palionis, 1979, 73). Matome, kad XIX a. pab. publicistiniams tekstams būdingas sakinių daugiadėmeniškumas. Ilgi daugiadėmeniai sakiniai perteikia daug koncentruotos, tikslios, ekspresyvios informacijos. Sintaksinė struktūra publicistiniame stiliuje sietina su ekspresine (poveikio) funkcija. Ekspresyviosios sintaksės priemonių eilė nesudaro uždaros sistemos, todėl raiškos priemonės gali padėti sukurti dialogo su adresatu iliuziją (Bitinienė, 2007 (2), 21). Apibendrinant prijungiamuosius sakinius, reikėtų pasakyti, kad XIX a. pab. periodikoje sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutiniams dėmenims jungti yra vartojami polifunkciniai jungtukai. Pavyzdžiui, jungtukas kad tiriamoje periodikoje gali jungti veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio, priežasties aplinkybės, būdo aplinkybės šalutinius sakinius. Taip pat jungtukas jog gali jungti veiksnio, papildinio, būdo aplinkybės šalutinius sakinius. Tačiau yra ir specifinių jungtukų, kurie vartojami tik tam tikriems santykiams reikšti. Jungtukas kolaik ir atliepiamasis žodis tolaik yra vartojamas tik laiko santykiams reikšti ir sutinkamas tiek sakiniuose su vienu šalutiniu dėmeniu, tiek ir daugiadėmeniuose prijungiamuosiuose sakiniuose. O jungtukas iktol yra būdingas tik daugiadėmeniams prijungiamiesiems sakiniams. Jungtukas 65

idant vartojamas tik tikslo santykiams reikšti sakiniuose su vienu šalutiniu dėmeniu, tačiau daugiadėmeniuose prijungiamuosiuose sakiniuose jis gali jungti papildinio šalutinius sakinius. 3.2. Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai DLKG nurodoma, kad sudėtiniai sujungiamieji sakiniai susideda iš dviejų dėmenų, kurie sintaksiškai vienas nuo kito nepriklauso. Dėmenys tarpusavyje sujungiami sujungiamaisiais jungtukais, kurie reiškia dėmenų prasminius tarpusavio santykius, ir tam tikra intonacija. Jungtukai yra pavieniai ir kartojamieji. Su pavieniais jungtukais sudaromi uždarieji sakiniai, o su kartojamaisiais atvirieji sujungiamieji sakiniai (DLKG, 2006, 696). Pagal dėmenų tarpusavio santykiu išskiriami penki sujungimo tipai: 1) sudedamasis, 2) priešinamasis bei gretinamasis, 3) skiriamasis, 4) paremiamasis ir 5) pažymimasis sujungimas (DLKG, 2006, 701). V. Labutis išskiria daugiadėmenių sujungiamųjų sakinių grupę. Čia kiekvienas dėmuo gali būti pradedamas tuo pačiu jungiamuoju žodžiu arba kartais keli dėmenys gali būti uždaromi iš vienos ar kitos pusės kitos rūšies jungtuku pradedamu dėmeniu. Taip pat pasitaiko sudėtinių sujungiamųjų dėmenų, kurie yra nelygiaverčiai, pradedami skirtingais jungtukais, nesudaro atvirosios struktūros (Labutis, 1998, 181, 182). XIX a. pab. periodikoje sudėtiniai sujungiamieji sakiniai sudaro 3,5 % iš visų sudėtinių sakinių grupės. Tiriamiesiems tekstams būdingi tik uždarieji sudėtiniai sakiniai su pavieniais jungtukais. Empirinė medžiaga rodo, kad iš sudėtinių sujungiamųjų sakinių grupės vyrauja sakiniai su dviem dėmenimis (88,9 %), tačiau yra rasta ir daugiadėmenių sujungiamųjų sakinių su trimis predikatiniais dėmenimis (11,1 %). Su dabartine bendrine kalba ir senaisiais (XVI a.) raštais duomenys bus palyginti šio sudėtinių sujungiamųjų sakinių skyriaus gale, nes senųjų raštų tyrime sakiniai buvo skirstomi pagal jungiamuosius žodžius, o ne pagal sujungimo tipą kaip šiame darbe. 3.2.1. Sujungiamieji sakiniai su dviem dėmenimis Ištyrus dviejų dėmenų sujungiamuosius sakinius paaiškėjo, kad tiriamai periodikai būdingi tik priešinamojo bei gretinamojo ( 93,8 %) ir paremiamojo ( 6,2 %) sujungimo sakiniai (žr. 6 pav.). Sudedamojo, skiriamojo ir pažymimojo sujungimo sakiniai tiriamiems tekstams nebūdingi. 66

6% Priešinamojo bei gretinamojo sujungimo sakiniai 94% Paremiamojo sujungimo sakiniai 6 pav. Sudėtinių sujungiamųjų sakinių tipų pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.2.1.1. Gretinamasis ir priešinamasis sujungimas Gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakiniuose vienas dėmuo yra gretinamas arba priešinamas kitam dėmeniui. Dažniausiai vartojami sakiniai, kurių dėmenis jungia jungtukai o ir bet. Rečiau vartojami jungtukai tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek, užtat dėmenims sujungti (DLKG, 2006, 708). XIX a. pab. gretinamojo ir priešinamojo sujungimo sakinių dėmenims jungti vyrauja jungtukas o (66,7 %), kiek rečiau dėmenims sujungti vartojamas jungtukas bet (33,3 %) (žr. 7 pav.). 80 60 40 20 0 Sakiniai su jungtuku bet Sakiniai su jungtuku o 7 pav. Gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinių jungtukų pasiskirstymas 3.2.1.1.1. Sakiniai su jungtuku o Sujungiamieji sakiniai su jungtuku o pasižymi įvairumu. Jų reikšmė kartais gali priartėti prie sudedamojo ar skiriamojo sujungimo sakinių, taip pat jie gali būti artimi prijungiamiesiems sakiniams (Piročkinas, 1964, 89). DLKG nurodoma, kad pagrindinė sakin ių su jungtuku o reikšmė yra gretinamoji, rečiau šie sakiniai vartojami priešinamąja reikšme. Yra ir kitų jungtuko o reikšmių (neatitikimo, nuolaidos, priežasties, išskiriamoji), tačiau jos yra šalutinės ir yra susijusios su prieš tai minėtomis reikšmėmis (DLKG, 2006, 708). Tiriamoje 67

periodikoje sujungiamiesiems sakiniams su jungtuku o daugiausiai būdinga gretinamoji reikšmė (50 %), taip pat būdinga priežasties (40 %) ir neatitikimo (10 %) reikšmė (žr. 8 pav.). 60 50 40 30 20 10 0 Priežasties reikšmė Gretinamoji reikšmė Neatitikimo reikšmė 8 pav. Sakinių su jungtuku o dėmenų reikšmės pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.2.1.1.1.1. Gretinamoji reikšmė Šios reikšmės sakiniuose paprastai gretinami tapačios arba skirtingos sandaros dėmenys. Žodžiai, kurie sudaro gretinimo pamatą, paprastai eina dėmens pradžioje. Sakiniuose gali būti gretinami veiksniai, tariniai, papildiniai, pažyminiai ir aplinkybės (DLKG, 2006, 708, 709). Kai gretinami dėmenų tariniai, sakiniai dažnai turi vienalaikiškumo, veiksmų sekos ar laipsniavimo atspalvius (DLKG, 2006, 709). XIX a. pab. periodikoje gali būti gretinami papildiniai. Pvz.: Vietas-gi pardavikų viešpatystės įtaisuose, bent-gi Lietuvoje, užsiminėjo žandarai, buvusieji zemskiai ir kas-žin iškur atvykusiejie žmonės /, o vietiniams gyventojams labai sunku prie tų vietų prisitaikyti. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 34) Pavyzdžiuose matome veiksmų sekos ir vienalaikiškumo atspalvius. Pvz.: 1) Szeip wiskas pragaiszo /, o ir tas musu wienutelis skarbas kalba, taipgi niksta. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 6) 2) Randos žemēs prekē užaugo neišpasakytai /, o draugia su tuom pakilo ir abelni gyvenimo reikalai. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 3) Pirmame pavyzdyje tarinys pirmame dėmenyje išreikštas įvykio veikslo veiksmažodžio forma, o antrame dėmenyje eigos veikslo veiksmažodžio forma. Tai rodo veiksmų sekos atspalvį. Antrame pavyzdyje abu tariniai išreikšti įvykio veikslo veiksmažodžių formomis, tai rodo vienalaikiškumą. 68

3.2.1.1.1.2. Priežasties reikšmė Priežasties reikšmės sakinių pirmasis dėmuo reiškia priežastį, o antrasis pasekmę. Bent vieno dėmens tariniu dažnai eina vardažodis arba sudėtinės veiksmažodžių formos, modalinis veiksmažodis su bendratimi arba trunkantį veiksmą ar būseną reiškiantys veiksmažodžiai (DLKG, 2006, 711). Pvz.: 1) Taigi toje nelaimēj vaiko pasakyk jam tik pirmą žodį nors pusiau lupų /, o jau toliau visą lekciją kaip riestutį krims. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 5) 2) Kraujas tada pradeda negerai tekēt, puola prie szirdies ir smegenų /, o miegancziam darosi sunku ir troszku (duszna). (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 6) Pirmame pavyzdyje pirmo dėmens tarinys išreikštas liepiamosios nuosakos vienaskaitos II-jo asmens forma, o antro dėmens tarinys išreikštas tiesioginės nuosakos būsimojo laiko vienaskaitos III-jo asmens forma. Antro pavyzdžio pirmo dėmens tarinys rodo trunkantį veiksmą, jį išreiškia veiksmažodis su bendratimi, o antro dėmens tarinys rodo trunkančią būseną. 3.2.1.1.1.3. Neatitikimo reikšmė Neatitikimo reikšmės sakinių antrojo dėmens turinys neatitinka pirmojo dėmens turinio, jis yra nelauktas, net priešingas. Dažnai vienas dėmuo yra teigiamasis, o kitas neigiamasis. Bent viename iš jų paprastai būna fazinių, modalinių veiksmažodžių, pastangų reikalaujantį veiksmą reiškiančių veiksmažodžių ar būseną reiškiančių veiksmažodžių (DLKG, 2006, 710). Pabudęs tas žmogus pasakoja, turējęs baisų sapną /, o czia nieko daugiau nebuvo kaip tik klaidingas susijungimas mislių. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 6) Pirmame dėmenyje tariniu eina veiksmažodis, reikalaujantis pastangų, o antrame dėmenyje yra sudurtinis tarinys, kurio grynoji jungtis išreikšta tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko III asmens veiksmažodžio forma, o vardinė dalis prieveiksmiu. 69

3.2.1.1.2. Sakiniai su jungtuku bet Sakiniai su jungtuku bet paprastai reiškia priešinimą, retai gretinimą, taip pat šie sakiniai turi neatitikimo, nuolaidos, išskiriamąją reikšmes (DLKG, 2006, 712). A. Piročkinas nurodo, kad jungtukas bet visiems sakiniams suteikia vieną bendrą priešinimo reikšmę. Išreikšti priešingumo santykį yra jo specifinė funkcija, netgi tada, kai dėmenų komponentai nėra vienas kitam priešingi (Piročkinas, 1964, 100). Sakiniai su jungtuku bet sudaro 33,3 % iš visos gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinių grupės (žr. 7 pav.). Empirinei medžiagai būdingi sakiniai su jungtuku bet, kurie turi priešinimo (50%), ir nuolaidos (50 %) reikšmes (žr. 9 pav.). 60 50 40 30 20 10 0 Priešinamoji reikšmė Nuolaidos reikšmė periodikoje 9 pav. Sakinių su jungtuku bet dėmenų reikšmės pasiskirstymas XIX a. pab. 3.2.1.1.2.1. Priešinamoji reikšmė Šios reikšmės, kaip jau buvo minėta, sakinių dėmenys reiškia priešingus veiksmus ar ypatybes. Vienas dėmuo paprastai yra teigiamasis, o kitas neigiamasis. Šių sakinių viename dėmenyje yra teigiamasis, o kitame dėmenyje neigiamasis veiksmažodis arba vardažodis su neigiama dalelyte ne. Taip pat gali būti priešingos reikšmės žodžių bei junginių (DLKG, 2006, 712). Sakiniai su priešinamąja reikšme sudaro 50 % iš visų sujungiamųjų gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinių su jungtuku bet. XIX a. pab. periodikoje sakinių su jungtuku bet, kurie turi priešinamąją reikšmę, yra 40 % iš visų sujungiamųjų sakinių su jungtuku bet (žr. 9 pav.). Pvz.: 1) Forma yra /, bet nėra turinio. (Varpas, 1898, Nr. 8, p. 33) 2) Mums reikia pirmučiausia ne tiesos paskiriančios 11 su puse adynu darbo /, bet reikia tiesos apginančios visus be išskyrimo darbininkus. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 32) 70

Pirmame pavyzdyje matome priešingos reikšmės žodžių ( nėra, yra), o antrame supriešinami pažyminiai (ne paskiriančios, bet apginančios). 3.2.1.1.2.2. Nuolaidos reikšmė Nuolaidos reikšmės sakinių dėmenys priešinami vienas kitam ir vieno dėmens turinys nuleidžiamas niekais kitame dėmenyje. Pirmojo dėmens tariniu gali eiti veiksmažodžių formos su afiksu te-, liepiamosios nuosakos formos, veiksmažodis galėti, modalinės reikšmės žodžiai: gal, rodos, tiesa, tos pačios šaknies veiksmažodžio bendraties samplaika, būseną reiškiantys žodžiai bei junginiai. Taip pat nuolaidos reikšmės sakiniuose kartais po jungtuko vartojami šią reikšmę paryškinantys žodžiai: vis tiek, vis dėlto, užtat (DLKG, 2006, 713). Nuolaidos reikšmę turintys sakiniai sudaro 50 % iš visų sujungiamųjų sakinių su jungtuku bet (žr. 9 pav.). 1) Mažas yra, tiesa, siauras tas musų nelaimingų gyvenimas /, bet visgi negal ano įbrukti į vieną siaurą romtelį. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 6) 2) Su szirgēla źiurējo į toki skaudų puolimą tēvynainei, to vienintelio giminystēs raiszczio /; bet budami, tai padalyti į visus pasvieczius, tai budami beturczei ir kovodami tik uź buvį, negalējo Auszrą užlaikyti arba atgaivyti. (Nauja Auszra,1892 Nr. 1, p. 1) Pirmame pavyzdyje po jungtuko bet vartojamas nuolaidos reikšmę paryškinantis žodis visgi. Pirmame dėmenyje yra sudurtinis tarinys, kurio grynoji jungtis išreikšta tiesioginės nuosakos esamojo laiko III asmens veiksmažodžio forma, o vardinė dalis būdvardžiu. Antrame dėmenyje suvestinis tarinys, kurio pagalbinė dalis išreikšta tiesioginės nuosakos III asmens veiksmažodžio forma, o prasminė dalis bendratimi. Antrame pavyzdyje pirmojo dėmens tariniu eina tiesioginės nuosakos III asmens forma, o antrajame dėmenyje tarinio funkciją atlieka tiesioginės nuosakos trečiojo asmens forma su bendratimi suvestinis tarinys. 71

3.2.1.2. Premiamasis sujungimas Paremiamojo sujungimo sakinių vienas dėmuo yra paremtas kito dėmens turiniu. Šie sakiniai jungiami jungtukais: tai, taigi, tad, ir jungiamaisiais žodžiais: todėl, dėl to, užtai ir kt. (DLKG, 2006, 717). XIX a. pab. periodikoje šio sujungimo sakiniai sudaro 0,6 % iš visų sujungiamųjų sakinių grupės (žr. 6 pav.). Ra stas tik vienas tokio pobūdžio sakinys, kurio dėmenys sujungti jungtukų samplaika dėltogi ir. Pvz.: Visoki-gi burtai ir kerējimai yra tai iszmislas źmogaus /, dėltogi ir jie tur savo būvio priežastį. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 5) Šio sakinio pirmasis dėmuo reiškia priežastį, o antrasis padarinį. 3.2.2. Daugiadėmeniai sujungiamieji sakiniai Kaip jau buvo minėta, daugiadėmenių sujungiamųjų sakinių kiekvienas dėmuo gali būti pradedamas tuo pačiu jungiamuoju žodžiu arba kartais keli dėmenys gali būti uždaromi iš vienos ar kitos pusės kitos rūšies jungtuku pradedamu dėmeniu. Taip pat sujungiamųjų sakinių dėmenys gali būti nelygiaverčiai, pradedami skirtingais jungtukais (Labutis, 1998, 181, 182). XIX a. pab. periodikoje buvo rasta sujungiamųjų sakinių su trimis dėmenimis, jie sudaro 11,1 % iš visų sudėtinių sujungiamųjų sakinių grupės. 1) Taigi, rodos, uźlaikymas sutartēs ir stiprybē kiekvieno svetimo Rusijoje gaivalo, yra visiems prispaustiems naudingu daigtu / ir reiktu iš krutējimo katro nors tamlink dźiaugtis kitiems /, o vienok visai ką kitą matome. (Varpas, 1890, Nr. 1, p. 2) 2) Jau du parašę atsiuntė tokius rankraščius /, bet tie dar nėsą užtektinai geri /, delto susivienyjimo viršininkas laukia daugiau rankraščių atsiunčiant, ir lauks iki Gegužės mėnesio. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 18) Tiriamoje medžiagoje kiekvieną dėmenį uždaro kitos rūšies jungtuku pradedamas dėmuo. Pirmame pavyzdyje pirmąjį dėmenį uždaro sudedamojo sujungimo jungtuku ir pradedamas dėmuo, o antrąjį dėmenį uždaro gretinamojo bei priešinamojo sujungimo jungtukų samplaika o vienok. Jungtukas vienok yra neteiktinas dabartinėje bendrinėje kalboje ( Šukys, 2003, 46). Antrame pavyzdyje pirmąjį dėmenį uždaro gretinamojo bei priešinamojo sujungimo 72

jungtuku bet pradedamas dėmuo ir antrąjį dėmenį uždaro dėmuo, pradedamas paremiamojo sujungimo jungtuku delto. Lyginant XIX a. pab. vartotus sudėtinius sujungiamuosius sakinius su XVI a. raštais, pastebima nemažai skirtumų. Pirmiausia reikėtų paminėti, kad tyrėjai savo tyrime rėmėsi kiek kitokia sudėtinių sujungiamųjų sakinių klasifikacija nei pateikiama DLKG. Čia išskirti 9 tipai: gretinamieji, priešinamieji, skiriamieji, išskirties, tikslinamieji, priežasties, sąlygos, nuolaidos ir pridurtiniai sakiniai. Atsisakyta atskiro sudedamųjų santykių tipo, nes manoma, kad senųjų raštų kalboje nėra pakankamo pagrindo jiems atskirti nuo gretinamųjų santykių. Nurodoma, kad paremiamųjų sakinių tipas DLKG skiriamas daugiausia remiantis juose vartojamais jungtukais. Tokiais sakiniais reiškiami priežasties arba sąlygos prasminiai dėmenų santykiai, todėl straipsnyje jie taip ir vadinami. Pažymimiesiems sakiniams pavadinti pasirinktas pridurtinių santykių terminas (Judžentis, Pajėdienė, 2001, 64). Kaip jau buvo minėta, čia sudėtiniai sujungiamieji sakiniai nagrinėjami suskirstyti pagal jungiamuosius žodžius. Svarbu pasakyti, kad XVI a. raštams būdingi sujungiamieji sakiniai su jungtuku arba, kartojamaisiais jungtukais ir samplaikomis ( arba... arba, arba vėl) (Judžentis, Pajėdienė, 2001, 65 67). Palyginus su tiriamąja medžiaga, įžvelgiama skirtumų, dera pasakyti, kad XIX a. pab. periodikai sakiniai su jungtuku arba yra visiškai nebūdingi. XVI a. raštuose vartojamas jungtukas bat, dažniausiai priešpriešos ir gretinimo, rečiau nuolaidos santykiams reikšti. Taip pat šis jungtukas vartojamas kartu su įvairiais prieveiksmiais ir kitais jungiamaisiais žodžiais ( bat dabar, bat gandžiaus, bat labiaus, bat greičiaus, bat vienokgi, bat nei... nei) (Judžentis, Pajėdienė, 2001, 67 70). XIX a. pab. periodikoje tokiems pat santykiams (gretinimo, priešinimo, nuolaidos) reikšti, kaip ir jungtukas bat senuosiuose (XVI a.) raštuose, vartojamas jungtukas bet. XVI a. raštuose taip pat randama sudėtinių sujungiamųjų sakinių su pavieniu jungtuku ir, kartojamaisiais jungtukais ir... ir bei jungtuko ir su įvairių prieveiksmių ir jungiamųjų žodžių samplaikomis (Judžentis, Pajėdienė, 2001, 70 77), kurie XIX a. pab. periodikai yra nebūdingi. Kiek mažiau XVI a. raštuose yra sujungiamųjų sakinių su jungtuku nei (Judžentis, Pajėdienė, 2001,78, 79). Tiriamajai periodikai tokie sakiniai yra nebūdingi. XVI a. raštuose randama sakinių su jungtuku o. Dažniausiai tokiais sakiniai reiškiami gretinamieji dėmenų tarpusavio santykiai, kaip ir XIX a. pab. periodikoje. Kartais senuosiuose (XVI a.) raštuose sakiniais su jungtuku o reiškiami priešinamieji santykiai. Retai reiškiami priežasties ir sąlygos santykiai (Judžentis, Pajėdienė, 2001, 79, 80). Palyginus su XIX a. pab. periodika, pastebima, kad priežasties santykiai XIX a. pab. periodikoje reiškiami dažniau nei priešinamieji. Taip pat XVI a. raštuose yra sudėtinių sujungiamųjų sakinių, kurie jungiami jungtuku tačiau, jungiamuoju žodžiu tad (a(g)), jungiamaisiais žodžiais tai yra, teip jog, 73

todrin (ag), vienok (ig) (Judžentis, Pajėdienė, 2001, 84 89). Sakiniai su šiais jungtukais yra nebūdingi XIX a. pab. periodikai, sutampa tik vieną kartą pavartotas jungtukas vienok. Lyginant su dabartine bendrine kalba, pastebima, kad XIX a. pab. periodikoje vartotų sakinių jungtukai nepasižymi didele įvairove. Gretinamojo bei priešinamojo sujungimo sakinių dėmenims jungti vartojami jungtukai o, bet, pažymimojo sujungimo jungtukų samplaika deltogi ir, kurie (nepaisant netipiškos rašybos) vartojami ir dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje. Pastebima ir skirtumų dabartinėje bendrinėje kalboje nevartojama jungtukų samplaika o vienok. Kaip jau buvo minėta, jungtukas vienok dabartinėje bendrinėje kalboje yra neteiktinas (Šukys, 2003, 46). Verta paminėti, kad beveik visų funkcinių stilių tekstuose sujungiamieji sakiniai pasiskirstę gana tolygiai (Bitinienė, 2007, 55). Tačiau d abartiniame publicistiniame stiliuje sujungiamųjų sakinių semantinių tipų realizacija rodo stiliaus savitumą. Būdinga priešpriešos sakinių persvara. Tai galima būtų paaiškinti autorių siekiu samprotaujant pabrėžti, supriešinti ir išskirti informaciją apie analizuojamus įvykius ar faktus (Bitinienė, 2007 (2), 21). XIX a. pab. periodikai taip pat būdingiausi sakiniai su priešinimo atspalviu. Šie sakiniai gali padėti atskleisti autoriaus poziciją itin ryškiai ir ekspresyviai. 3.3. Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai yra sudaromi be jungtukų ir jungiamųjų žodžių. Bejungtukių sakinių dėmenų prasminiai santykiai paaiškėja iš intonacijos ir iš tarinių gramatinės formos bei kitų dėmenims būdingų ypatybių. Bejungtukių sakinių dėmenis gali sieti tie patys prasminiai santykiai, kaip ir jungtukinius sakinius, todėl vieni bejungtukiai sakiniai gali atitikti sujungiamuosius, kiti prijungiamuosius sakinius (DLKG, 2006, 720). Bejungtukių sakinių gali būti atvirųjų ir uždarųjų. XIX a. pab. periodikoje sudėtiniai bejungtukiai sakiniai sudaro 4,4 % iš visos sudėtinių sakinių grupės. Tiriamoje medžiagoje buvo rasta ir atvirųjų ir uždarųjų sudėtinių bejungtukių sakinių. Atvirieji bejungtukiai sakiniai sudaro 34,8 %, o uždarieji 65,2 % iš visos sudėtinių bejungtukių sakinių grupės (žr. 10 pav.). 74

Atvirieji bejungtukiai sakiniai 35% Uždarieji bejungtukiai sakiniai 65% 10 pav. Sudėtinių bejungtukių sakinių pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.3.1. Atvierieji bejungtukiai sakiniai Atvirieji bejungtukiai sakiniai tai tokie sakiniai, kurie reiškia sudedamuosius ir gretinamuosius santykius. Šiuos sakinius gali sudaryti du ar daugiau vienarūšių dėmenų, kurie gali laisvai kaitaliotis vietomis (DLKG, 2005, 721). 3.3.1.1. Sudedamieji santykiai Sudedamieji atvirieji bejugtukiai sakiniai išvardija vienalaikius arba vienas po kito vykstančius reiškinius. Sakiniai išvardijami išskaičiuojamąja intonacija. Daugeliui sakinių būdinga paraleli dėmenų sandara kartojasi ta pati žodžių tvarka, tos pačios pagrindinių sakinio dalių morfologinės raiškos priemonės ir kt. (DLKG, 2006, 721, 722). Tokie sakiniai XIX a. pab. periodikoje sudaro 62,5 % iš visų atvirųjų bejungtukių sakinių. Rasta sakinių su vienalaikiškumo reikšme, jie sudaro 40 %. Šie sakiniai gali būti sudaryti iš trijų ar keturių savarankiškų predikatinių dėmenų. Pvz.: Iš 144 mokytinių tům tarp du: Bistramas aštuntos kliasos ir Biehler`is sekmos kliasos parsikėlė į Pernavos gimnaziją /, septyniolika įvairių kliasų sutiko skaitysę /; keturios dešimtįs šeši skaityti visiškai atsisakė /, likusieji paliko nusprendimui tėvų, mislydami tům tarpu sueiti į vienybę ir skaityti atsisakyti. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 8) Źmones patys neiszmire drauge su iszmirimu tose szalise lietuwiszkos kalbos / jie liko /, tik priemę kitą, swetimą kalbą tapo ar Wokieczeis ar Slowenais. (Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3) Vyrauja sakiniai, kurių dėmenų tariniais eina įvykio veikslo veiksmažodžių formos, juose vienalaikiškumo reikšmė ne tokia ryški (DLKG, 2006, 722). Taip pat empirinėje medžiagoje rasta bejungtukių sakinių, kuriem būdinga veiksmų sekos reikšmė, jie sudaro 60 %. Tokie sakiniai sudaromi iš dviejų arba trijų dėmenų. Pvz.: 75

1) Antrą skiltį turējo padaryt rymēnai /; toliaus turējo atsiskirt cel`tai, grekai ir kiti. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 5) 2) Tu szendieną savo draugą apskundei /, tavę rytą gali kits apskųsti. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 114) Pirmame pavyzdyje primojo dėmens tariniu eina suvestinis tarinys, kurio pagalbinė dalis išreikšta tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko III asmens veiksmažodžio forma, o prasminė dalis išreikšta bendratimi. Antrame dėmenyje tarinys išreikštas taip pat suvestiniu tariniu, kurio pagalbinė dalis išreikšta tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko III asmens veiksmažodžio forma, o prasminė dalis bendratimi. O veiksmų seką pabrėžia antrajame dėmenyje prieveiksmis toliaus. Antrame pavyzdyje pirmojo dėmens tarinys išreikštas tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko II asmens veiksmažodžio forma, o antrąjį dėmenį sudaro suvestinis tarinys, kurio pagalbinė dalis išreikšta tiesioginės nuosakos esamojo laiko III asmens forma, o prasminė dalis bendratimi. Čia veiksmų seką pabrėžia laiko prieveiksmis szendieną ir daiktavardis rytą. 3.3.1.2. Gretinamieji santykiai Šio tipo bejungtukiuose sakiniuose gretinamos dvi skirtingos arba priešingos situacijos. Dėmenų sandara ir žodžių tvarka paprastai yra paraleli, taip pat paprastai dėmenyse būna vienodos veiksmažodžių formos (DLKG, 2006, 723). Šios rūšies sakinių XIX a. pa b. periodikoje yra 37,5 % iš visos atvirųjų bejungtukių sakinių grupės. Paprastai gretinami veiksniai. Pvz.: Vieni apgaudinėja, vagia, muša, žūdo /; kiti da piktesni steigias išplėšti mums išganingą, dievišką katalikybę ir saldžią, šlovingą Lietuvystę. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 8, p. 4) Vieni su nůgais ginklais užpůla /, kiti rodos prieteleis, tůtarpu laikos ginklus po svernu. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 8, p. 4) Rečiau gali būti gretinami pažyminiai. Pvz.: Kalba źmonių yra viena /, kalba-gi kulturiszka kita. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 2) 76

3.3.2. Uždarieji bejungtukiai sakiniai Uždaruosius bejungtukius sakinius sudaro du nevienarūšiai dėmenys, dėmenų vieta pastovi, jų sukeisti vietomis paprastai negalima nepakeitus sakinio prasmės (DLKG, 2006, 721). Uždarieji bejungtukiai sakiniai pagal dėmenų santykį ir intonaciją gali būti dvejopi bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka netiesioginio prijungimo sakinius ir bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka tiesioginio prijungimo sakinius (DLKG, 2006, 724, 729). 3.3.2.1. Bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka netiesioginio prijungimo sakinius Bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka netiesioginio prijungimo sakinius, pagal dėmenų santykius yra skirstomi į laiko, sąlygos, nuolaidos, priežasties ir neatitikimo sakinius. Šių sakinių dėmenys priklauso vienas nuo kito antrojo dėmens turinys yra sąlygojamas pirmojo dėmens turinio. Tik priežasties santykius reiškiančiuose sakiniuose dėmenų sandara yra palyginti savarankiška (DLKG, 2006, 724, 725). Bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka netiesioginio prijungimo sakinius, tiriamoje medžiagoje sudaro 80 % iš visos uždarųjų sudėtinių bejungtukių sakinių grupės. Tiriamojoje medžiagoje vyrauja bejungtukių sakinių priežasties dėmenų santykiai (91,7 %). Taip pat rastas sakinys, kurių dėmenis sieja sąlygos santykiai, sudaro (8,3 %). Laiko, nuolaidos, neatitikimo santykiai tiriamiems tekstams nebūdingi. 3.3.2.1.1. Priežasties santykiai Kaip jau minėta, priežasties santykius reiškiančiuose sakiniuose dėmenų sandara palyginti savarankiška, kartais juos galima sukeisti vietomis. Paprastai antrasis dėmuo kuriuo nors atžvilgiu paaiškina ar papildo pirmojo dėmens turinį, todėl šie sakiniai artimi bejungtukiams sakiniams, kurie žymi paremiamuosius santykius. Viename dėmenyje pasakoma priežastis, kitame pasekmė (DLKG, 2006, 725, 728). Pvz.: Ant popieriaus plono bet stipro nereikia gailēties /: mislįs ant jo išlietos juk nevienam tiktai skaitytojui paskirtos. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 10) Malda rusiškoji buvo panaikinta /, vylėmės jau gimnazijoje lietuviškai pasimelsę. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 1, p. 7) 77

Bet silpnumas lietuvių, sulyginant su kaimyniszkomis tautomis, paējo ne tik isz prieźasties nedidelio jų skaitliaus /; silpnumą jųjų didino da stokojimas vidurinio tvirto ryszio. (Ukinįkas, 1890, Nr. 1, p. 5) Taigi šito šaunaus vyro darbas nenueina perniek / Susivienyjimas per tai vis auga. (Ukinįkas, 1894, Nr. 3, p. 18) Bet teip ilgai ne galima dirbti be valgio /; tokiu budu reikia pridēti da dvi adyni ant valgymo. (Lietuvos darbininkas, 1898, Nr. 2, p. 30) Laikas virto gerojon pusėn /; dabar lupimas išvarytas netik iš mokyklų, bet ir iš sūdų. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 8, p. 3) Sunku įrašyti pilną Tėvynės Sargo programą /: priimsime visokius naudingus raštus. (Tėvynės sargas, 1897, Nr. 8, p. 6) Musu sanlygose įsikūnijo tula lygybē /: kiekvienas vienodai tapo prigulinčiu nuo rinkos. (Lietuvos darbininkas, 1896, Nr. 1, p. 4) Jau nekalbu apie kalbos grynumą, jos dailinimą /, tas dalykas visiems yra žinomas, kaipo vienas svarbiausiujų. (Tėvynės sargas, 1896, Nr. 1, p. 10) Dera paminėti, kad sakiniai, kurių dėmenis sieja priežasties santykiai, sudaro gausiausią bejungtukių sakinių grupę. Tai įdomu, nes publicistiniame stiliuje dažnai siekiama ne tik informuoti skaitytoją, bet ir samprotauti, analizuoti, tokiu būdu paveikti skaitytoją. 3.3.2.1.2. Sąlygos santykiai Šių sakinių pirmuoju dėmeniu paprastai pasakoma sąlyga, o antruoju pasekmė. Kai pirmame dėmenyje yra liepiamoji nuosaka, antrame dažniausiai vartojamas būsimasis laikas, rečiau tariamoji nuosaka. Liepiamosios nuosakos vartojimas sąlygai reikšti yra tipiška bejungtukių sakinių ypatybė, kuri nebūdinga sąlygos sakiniams su prijungiamaisiais jungtukais (DLKG, 2006, 726). Pvz.: Budįkite suprantama kalba /, gal ir pabus. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 4) Pirmojo dėmens tariniu eina liepiamosios nuosakos III asmens veiksmažodžio forma, o antrojo dėmens tariniu eina tiesioginės nuosakos būsimojo laiko III asmens veiksmažodžio forma. 78

3.3.2.2. Bejungtukiai sakiniai, kurie atitinka tiesioginio prijungimo sakinius Šių sakinių vieno dėmens turinys papildo ar paaiškina kito dėmens sakinio dalių turinį. Sakiniai tariami paremiamąja intonacija. Yra skiriami aiškinamieji ir nusakomieji santykiai (DLKG, 2006, 729). Tiriamoje medžiagoje buvo rasta sakinių, kurių dėmenys tarpusavyje santykiauja tik aiškinamaisiais santykiais. Šie sakiniai sudaro 20 % iš visos uždarųjų sudėtinių bejungtukių sakinių grupės. 3.3.2.2.1. Aiškinamieji santykiai Šiuose sakiniuose vienas dėmuo yra gramatiškai nepilnas: jame trūksta papildinio arba veiksnio, o jų funkciją atlieka antrasis bejungtukio sakinio dėmuo (DLKG, 2006, 729). Pvz.: Tůjaus eina pas žandarą ir pasznibždžia jam į ausį /: prie to ir to pułkite, gausite łobį. (Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1890, Nr. 15, p. 114) Dēltogi nereikia mislyti /, butent ir pradžia ruoszimo apie lietuvystę galējo buti lengva. (Nauja Auszra, 1892, Nr. 1, p. 2) Šiuose pavyzdžiuose antrasis bejungtukių sakinių dėmuo atlieka papildinio funkciją. A. Bitinienės teigimu, XIX a. pab. publicistikoje mažiausiai yra bejungtukių sakinių (Bitinienė, 1997, 154). Atlikus tyrimą, galima iš dalies patvirtinti šį mokslininkės teiginį. XIX a. pab. tiriamoje periodikoje sudėtiniai bejungtukiai sakiniai sudaro labai negausią grupę, tačiau mažiausiai vis dėlto yra sujungiamųjų sakinių. Manyta, kad bejungtukiai sakiniai yra tipiška šnekamosios kalbos konstrukcija (Bitinienė, 2007 (2), 15). 3.4. Sudėtiniai mišrieji sakiniai Sudėtinių mišriųjų sakinių dėmenys jungiami dviem ar net trimis jungimo būdais. Sudėtinių mišriųjų sakinių dėmenys gali būti jungiami sujungiamaisiais ir prijungiamaisiais jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais arba dėmenys gali būti susieti be jungtukų. LKG III nurodoma, kad dažnesni yra tie mišrieji sakiniai, kurių dėmenys sujungti sujungiamuoju ir prijungiamuoju būdu arba bejungtukiu ir sujungiamuoju, arba bejungtukiu ir prijungiamuoju būdu. Rečiau pasitaiko sudėtinių mišriųjų sakinių, kurių dėmenys susieti visais trimis jungimo būdais: bejungtukiu, prijungimo ir sujungimo būdu (LKG III, 1976, 950). Sudėtinius mišriuosius sakinius sudaro ne mažiau kaip trys dėmenys. Šie dėmenys pagal sakinio sintaksinį skaidymą gali būti to paties arba skirtingo lygmens. Visi dėmenys gali būti to paties skaidymo lygmens ir 79

tuomet, jei jie sujungti skirtingais jungimo būdais. Tačiau dažnai sudėtinio mišriojo sakinio dėmenys yra skirtingo skaidymo lygmens. Žemesniame lygmenyje mišriųjų sakinių dėmenys gali sudaryti grupes, kurios savo sandara atitinka sudėtinius sujungiamuosius, prijungiamuosius arba bejungtukius sakinius. O aukštesniame lygmenyje tos dėmenų grupės tarp savęs jungiamos sakinyje vyraujančiu sintaksiniu ryšiu (LKG III, 1976, 950, 951). XIX a. pab. periodikoje sudėtiniai mišrieji sakiniai sudaro 29 % iš visos sudėtinių sakinių grupės (žr. 1 pav.). Iš mišriųjų sakinių grupės 43 % sudaro elementarios sandaros mišrieji sakiniai, 35,1 % sudaro sudėtingesnės sandaros mišrieji sakiniai ir 21,9 % sudaro sudėtingos sandaros mišrieji sakiniai (žr. 11 pav). 50 40 30 20 10 0 Elementarios struktūros mišrieji sakiniai Sudėtingesnės struktūros mišrieji sakiniai Sudėtingos struktūros mišrieji sakiniai 11 pav. Sudėtinių mišriųjų sakinių pasiskirstymas XIX a. pab. periodikoje 3.4.1. Elementarios sandaros mišrieji sakiniai Apie tokio tipo sakinius rašė A. Piročkinas. Straipsnyje autorius juos vadina ypatingesniais, rečiau vartojamais sudėtinių sakinių tipais, kurie tarpusavyje susipynę prijungimo ir sujungimo ryšiais. Čia paaiškinta, kad prie pagrindinio dėmens yra prijungiamas šalutinis ir tai aiškiai parodo prijungiamieji jungtukai, tačiau lieka trečias komponentas, dar vienas dėmuo, kuris sujungtas sujungiamuoju jungtuku, ir jo santykis su kitais komponentais nėra visiškai paprastas. Nurodoma, kad tas dėmuo nėra susijęs su pagrindiniu dėmeniu, bet reikšmės atžvilgiu yra susijęs su šalutiniu dėmeniu, tačiau negali būti laikomas nei antruoju pagrindiniu dėmeniu, nei lygiagrečiojo ar laipsniškojo prijungimo antruoju šalutiniu dėmeniu tai savarankiškas predikatinis dėmuo (Pir očkinas, 1964, 109, 110). Elementarios sandaros mišrieji sakiniai yra sudaryti iš savarankiško predikatinio dėmens ir dėmenų grupės. Dėmenų grupė gali būti sudaryta iš vieno pagrindinio dėmens ir vieno ar kelių šalutinių dėmenų, taip pat iš dviejų arba kelių savarankiškų predikatinių dėmenų, susietų tarpusavyje sujungiamuoju ar bejungtukiu ryšiu. Dėmenų grupė paprastai yra susijusi su atskiru predikatiniu dėmeniu, todėl predikatinis dėmuo ir 80